Kuomet rudeniop draugė pasiūlė kokį spalio savaitgalį kur nors pamaklinėti po Lietuvą, iškart sutikau. Iš pradžių ketinome vykti į Salaką ir aplankyti Gražutės regioninį parką. Bet... spalio mėnesį regioninio parko lankytojų centras savaitgaliais nedirba. O ten ir ekspozicija, ir jūrų muziejus. Be to, neaišku, kokie bus orai, ar galėsim Salako pažintiniu taku praeiti. Tada draugė pasiūlė Anykščius - aš, aišku, iškart pasirašiau. Juo labiau, kad vaikystėje daug kartu esu su tėvais atostogavusi "Šilelio" poilsio namuose, todėl Anykščiams jaučiu tam tikrus sentimentus. Artėjant kelionei, užsisakėme nuostabius apartamentus Biliūno gatvėje - planavome čia praleisti dvi dienas. Beje, apartamentus abi rekomenduojame 120 procentų - Nijole ir Algimantas
Į Anykščius vykstame visuomeniniu transportu - draugė iš Molėtų, aš iš Vilniaus. Anykščių autobusų stotyje pasitinka apartamentų savininkas ir nuveža į vietą, pakeliui papasakodamas, kas Anykščiuose įdomaus, kur galima pavalgyti ir pan. Apartamentai labai jaukūs - mums čia iškart patinka. Be to, mums leista pasilikti iki sekmadienio vakaro. Valio - nereikės daiktų su savimi tampytis. Apartamentuose šiek tiek atsipučiame, užkandame ir keliaujame pasibastyti / patrepsėti po Anykščius
Einame link centrinės Anykščių aikštės, pavadintos A.Baranausko vardu, kuri visai čia pat - už kelių šimtų metrų. Kitoje jos pusėje - Anykščių kultūros centras
Pati aikštė štai tokia
Jos viduryje - įdomios formos skulptūra-paminklas
Tai 1999 metais skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurta dekoratyvinė skulptūra "Prisikėlimas". Anykščiuose ji pastatyta 2002 metais kaip paminklas Laisvei. Apeiname aplink skulptūrą, įamžinančią Anykščiams ir Lietuvai svarbias datas
Toliau mūsų kelias veda į nediduką, bet labai jaukų Anykščių senamiestį
Praeiname pro išlikusį seną mūrinį namą. Tai buvusi brolių Mejero ir Šepšelio Rapoportų manufaktūros krautuvėlė. Šie broliai taip pat užsiėmė ir medienos verslu
Apžiūrime Anykščių istorinės miesto dalies stendą...
... ir leidžiamės klajoti tomis keliomis senamiesčio gatvelėmis
Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, taip ir Anykščiuose iki karo gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi čia savo dirbtuves, kepyklas, krautuvėles, mokyklas, sinagogas. Deja, Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas... Išlikęs buvęs sinagogos pastatas, kuris tarybiniais metais buvo paverstas kepykla. Aukštas kepyklos kaminas nejučia primena koncentracijos stovyklą ir dujų kamerą... Šiurpoka vieta
Netoliese pastatytas paminklas iš Anykščių kilusiam žymiam dailininkui Rudolfui Baranikui
Anykščių bažnyčios bokštai mus nuolat lydi
Dar šiek tiek paklajojame po senamiestį
Čia įsikūrusi jauki kavinukė, tačiau mudvi dar nesame alkanos, o ir planų šiai dienai daug
Labai smagu šmirinėti po jaukų nediduką Anykščių senamiestį
Grįžtame į A.Baranausko aikštę ir čia esančiame Turizmo informacijos centro filiale nusiperkame po magnetuką iš serijos "Surink Lietuvą"
Einame link Šventosios upės, pakeliui pasisveikindamos su rašytoju Antanu Vienuoliu
Šventosios pakrantė labai jauki, įrengtas pasivaikščiojimo takas. O jau atspindžiai... Ruduo tikrai žavingas...
Šventosios pakrantėje stovi 19 amžiaus pirmoje pusėje pastatyti neoklasicizmo stiliaus rūmai. Rūmų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė, todėl šie rūmai vadinami Okuličiūtės dvareliu. 1863 metų sukilimo metu čia buvęs sukilėlių štabas, todėl, numalšinus sukilimą, Okuličiūtė buvo ištremta. Vėliau rūmai turėję ne vieną savininką, tačiau jie čia negyvenę, o pastatą nuomoję - čia įvairiu metu veikė paštas, antstolių kontora, urėdija. Apie 1918-1919 metus dvarelį nusipirko vaistininkas Donatas Šukevičius, kuriam rūmai priklausė iki 1940 metų. Nuo 1955 metų Okuličiūtės dvarelyje įsikūrusi Anykščių viešoji biblioteka. Dvaro rūmai šiuo metu rekonstruojami, todėl tik pasidairome iš toliau
Žvilgsnis vis krypsta į upę ir žavingus rudeniškus atspindžius...
Atsisukame į bažnyčios pusę...
Apžiūrime nedidelę Šventosios užtvanką
Ir vėl link bažnyčios...
Toliau mūsų kelias eina J.Biliūno gatve
Pakeliui pamatome šį ženklą ir nusukame į šoną
Ant Kalitos kalno įsikūrusi vasaros rogučių trasa, veikianti visus metus - tiek vasarą, tiek žiemą. Draugė visai norėtų išbandyti šią pramogą, tačiau manęs kažkaip nevilioja, o ir žmonių daug. Nutariame negaišti laiko eilėje, todėl tik pasidairome į rudens nuspalvintus tolius...
Žemyn nuo Kalitos kalno nusileidžiame kita gatve. Ji vingiuoja nedideliu serpantinu, tai vos ne kokiuose Tatruose pasijaučiame esančios...
Einame toliau J.Biliūno gatve, netrukus prieidamos nedidelę skverą
Pirmiausia apžiūrime Anykščių Šv.Aleksandro Nevskio cerkvę. Pasak informacijos Internete, pirmoji stačiatikių cerkvė Anykščiuose pastatyta 16 amžiaus pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmonos Jelenos rūpesčiu. Tačiau labai greitai cerkvė buvo nugriauta. Vėlesnė medinė cerkvė pastatyta tik 1867 metais. 1873 metais šalia jos pastatyta dabartinė mūrinė Šv.Aleksandro Nevskio cerkvė
Šalia esančiame pastate dabar įsikūrusi Anykščių regioninio parko direkcija, o kažkada veikė mokykla, kurioje mokėsi žymieji anykštėnai A.Baranauskas, J.Biliūnas, A.Vienuolis
Kadangi šeštadienis, tai regioninio parko direkcija nedirba, todėl einame į kitą skvero pusę, kur mūsų laukia...
Užeiname vidun, susimokame po 2 eur. Tenka šiek tiek palaukti, kol išeis prieš tai buvę žmonės. O tada... buvo kažkas VAU... Veidrodžių kambarys, nukeliantis į begalybę... Spalvos, nesvarumo pojūtis, kosmoso garsai... Man, turinčiai pusiausvyros aparato sutrikimą, iš pradžių net galva svaigo... Bet jausmas buvo nerealus...
Atrakcija trunka vos kelias minutes, tačiau įspūdžių užtenka ilgam. Išeiname sužavėtos, šiek tiek pasėdime foje, besidalindamos savo potyriais... Tai buvo vienas iš šio tobulo savaitgalio VAU... Na ir keliaujame toliau. Stabtelime prie siauruko bėgių
Pakeliui kažkur gyvenamojo namo kieme pamatome nedidelį paminklą, prieiname arčiau... Partizanų kapas... Netikėtas atradimas...
Einame tolyn, besigėrėdamos rudeniškais vaizdais
Anykščiai baigiasi...
... mūsų laukia Šeimyniškėliai...
Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas mena vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Sakoma, kad čia buvusi jo legendinė pilis Voruta. Galbūt tai tiesa, galbūt tik legenda... Bet ši vieta įdomi, žavi, turinti savo jaukią aurą. Einame pasižvalgyti
Užeiname į pagrindinį pilies kiemą
Čia mūsų klausia, ar norėsime ekskursijos, ar tiesiog pasivaikščioti. Mudvi pasirenkame tiesiog pasivaikščioti... Nors, jei rinksitės ekskursiją, greičiausiai sužinosite daug įdomių dalykų. Be to, Šeimyniškėlių komplekse vyksta visokių atrakcijų bei edukacinių užsiėmimų. Na, o mudvi tiesiog pasivaikštome
Esame sužvarbusios, todėl labai vilioja čia pat verdama žolelių arbata, bet ji - tik bilietą nusipirkusiems...
Išėjusios iš kiemo, sukame link piliakalnio. Pakeliui - paminklas su pribumbasais Karaliui Mindaugui... Man šis vardas brangus, nes a.a. Tėtis buvo Mindaugas... Todėl visada su susidomėjimu fiksuoju tai, kas susiję su vieninteliu Lietuvos karaliumi
Rudeniškos padūmavusios tolumos užburia..
Kadangi jau vėlyva popietė, prisėdame ant piliakalnio papiknikauti. Tačiau žvarbus vėjas ragina kažkur eiti
Smagi ta Mindaugo Voruta... Arba Šeimyniškėliai.. Grįžtame į Anykščius
Pasukame į Liudiškių gatvę, o netrukus prieiname žavų miško takelį
Mūsų jau laukia...
Kažkur turiu panašią vaikystės nuotrauką...
Lipame link Laimės žiburio...
... kai numirsiu, man pakaskit ant Šventosios aukšto kranto...
Nors J.Biliūnas mirė Zakopanėje 1907 metais, tačiau jo noras būti palaidotam Anykščiuose išsipildė 1953 metais. A.Vienuolio iniciatyva palaikai buvo perkelti ant Liudiškių piliakalnio. Paminklas "Laimės žiburys" pastatytas 1958 metais ( skulptorius Bronius Vyšniauskas)
Į Anykščius vykstame visuomeniniu transportu - draugė iš Molėtų, aš iš Vilniaus. Anykščių autobusų stotyje pasitinka apartamentų savininkas ir nuveža į vietą, pakeliui papasakodamas, kas Anykščiuose įdomaus, kur galima pavalgyti ir pan. Apartamentai labai jaukūs - mums čia iškart patinka. Be to, mums leista pasilikti iki sekmadienio vakaro. Valio - nereikės daiktų su savimi tampytis. Apartamentuose šiek tiek atsipučiame, užkandame ir keliaujame pasibastyti / patrepsėti po Anykščius
Einame link centrinės Anykščių aikštės, pavadintos A.Baranausko vardu, kuri visai čia pat - už kelių šimtų metrų. Kitoje jos pusėje - Anykščių kultūros centras
Pati aikštė štai tokia
Jos viduryje - įdomios formos skulptūra-paminklas
Tai 1999 metais skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurta dekoratyvinė skulptūra "Prisikėlimas". Anykščiuose ji pastatyta 2002 metais kaip paminklas Laisvei. Apeiname aplink skulptūrą, įamžinančią Anykščiams ir Lietuvai svarbias datas
Toliau mūsų kelias veda į nediduką, bet labai jaukų Anykščių senamiestį
Praeiname pro išlikusį seną mūrinį namą. Tai buvusi brolių Mejero ir Šepšelio Rapoportų manufaktūros krautuvėlė. Šie broliai taip pat užsiėmė ir medienos verslu
Apžiūrime Anykščių istorinės miesto dalies stendą...
... ir leidžiamės klajoti tomis keliomis senamiesčio gatvelėmis
Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, taip ir Anykščiuose iki karo gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi čia savo dirbtuves, kepyklas, krautuvėles, mokyklas, sinagogas. Deja, Antrasis pasaulinis karas buvo negailestingas... Išlikęs buvęs sinagogos pastatas, kuris tarybiniais metais buvo paverstas kepykla. Aukštas kepyklos kaminas nejučia primena koncentracijos stovyklą ir dujų kamerą... Šiurpoka vieta
Netoliese pastatytas paminklas iš Anykščių kilusiam žymiam dailininkui Rudolfui Baranikui
Anykščių bažnyčios bokštai mus nuolat lydi
Dar šiek tiek paklajojame po senamiestį
Čia įsikūrusi jauki kavinukė, tačiau mudvi dar nesame alkanos, o ir planų šiai dienai daug
Labai smagu šmirinėti po jaukų nediduką Anykščių senamiestį
Grįžtame į A.Baranausko aikštę ir čia esančiame Turizmo informacijos centro filiale nusiperkame po magnetuką iš serijos "Surink Lietuvą"
Einame link Šventosios upės, pakeliui pasisveikindamos su rašytoju Antanu Vienuoliu
Šventosios pakrantė labai jauki, įrengtas pasivaikščiojimo takas. O jau atspindžiai... Ruduo tikrai žavingas...
Šventosios pakrantėje stovi 19 amžiaus pirmoje pusėje pastatyti neoklasicizmo stiliaus rūmai. Rūmų statytoja ir pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė, todėl šie rūmai vadinami Okuličiūtės dvareliu. 1863 metų sukilimo metu čia buvęs sukilėlių štabas, todėl, numalšinus sukilimą, Okuličiūtė buvo ištremta. Vėliau rūmai turėję ne vieną savininką, tačiau jie čia negyvenę, o pastatą nuomoję - čia įvairiu metu veikė paštas, antstolių kontora, urėdija. Apie 1918-1919 metus dvarelį nusipirko vaistininkas Donatas Šukevičius, kuriam rūmai priklausė iki 1940 metų. Nuo 1955 metų Okuličiūtės dvarelyje įsikūrusi Anykščių viešoji biblioteka. Dvaro rūmai šiuo metu rekonstruojami, todėl tik pasidairome iš toliau
Žvilgsnis vis krypsta į upę ir žavingus rudeniškus atspindžius...
Atsisukame į bažnyčios pusę...
Apžiūrime nedidelę Šventosios užtvanką
Ir vėl link bažnyčios...
Toliau mūsų kelias eina J.Biliūno gatve
Pakeliui pamatome šį ženklą ir nusukame į šoną
Ant Kalitos kalno įsikūrusi vasaros rogučių trasa, veikianti visus metus - tiek vasarą, tiek žiemą. Draugė visai norėtų išbandyti šią pramogą, tačiau manęs kažkaip nevilioja, o ir žmonių daug. Nutariame negaišti laiko eilėje, todėl tik pasidairome į rudens nuspalvintus tolius...
Žemyn nuo Kalitos kalno nusileidžiame kita gatve. Ji vingiuoja nedideliu serpantinu, tai vos ne kokiuose Tatruose pasijaučiame esančios...
Einame toliau J.Biliūno gatve, netrukus prieidamos nedidelę skverą
Pirmiausia apžiūrime Anykščių Šv.Aleksandro Nevskio cerkvę. Pasak informacijos Internete, pirmoji stačiatikių cerkvė Anykščiuose pastatyta 16 amžiaus pradžioje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmonos Jelenos rūpesčiu. Tačiau labai greitai cerkvė buvo nugriauta. Vėlesnė medinė cerkvė pastatyta tik 1867 metais. 1873 metais šalia jos pastatyta dabartinė mūrinė Šv.Aleksandro Nevskio cerkvė
Šalia esančiame pastate dabar įsikūrusi Anykščių regioninio parko direkcija, o kažkada veikė mokykla, kurioje mokėsi žymieji anykštėnai A.Baranauskas, J.Biliūnas, A.Vienuolis
Kadangi šeštadienis, tai regioninio parko direkcija nedirba, todėl einame į kitą skvero pusę, kur mūsų laukia...
Užeiname vidun, susimokame po 2 eur. Tenka šiek tiek palaukti, kol išeis prieš tai buvę žmonės. O tada... buvo kažkas VAU... Veidrodžių kambarys, nukeliantis į begalybę... Spalvos, nesvarumo pojūtis, kosmoso garsai... Man, turinčiai pusiausvyros aparato sutrikimą, iš pradžių net galva svaigo... Bet jausmas buvo nerealus...
Atrakcija trunka vos kelias minutes, tačiau įspūdžių užtenka ilgam. Išeiname sužavėtos, šiek tiek pasėdime foje, besidalindamos savo potyriais... Tai buvo vienas iš šio tobulo savaitgalio VAU... Na ir keliaujame toliau. Stabtelime prie siauruko bėgių
Pakeliui kažkur gyvenamojo namo kieme pamatome nedidelį paminklą, prieiname arčiau... Partizanų kapas... Netikėtas atradimas...
Einame tolyn, besigėrėdamos rudeniškais vaizdais
Anykščiai baigiasi...
... mūsų laukia Šeimyniškėliai...
Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas mena vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Sakoma, kad čia buvusi jo legendinė pilis Voruta. Galbūt tai tiesa, galbūt tik legenda... Bet ši vieta įdomi, žavi, turinti savo jaukią aurą. Einame pasižvalgyti
Užeiname į pagrindinį pilies kiemą
Čia mūsų klausia, ar norėsime ekskursijos, ar tiesiog pasivaikščioti. Mudvi pasirenkame tiesiog pasivaikščioti... Nors, jei rinksitės ekskursiją, greičiausiai sužinosite daug įdomių dalykų. Be to, Šeimyniškėlių komplekse vyksta visokių atrakcijų bei edukacinių užsiėmimų. Na, o mudvi tiesiog pasivaikštome
Esame sužvarbusios, todėl labai vilioja čia pat verdama žolelių arbata, bet ji - tik bilietą nusipirkusiems...
Išėjusios iš kiemo, sukame link piliakalnio. Pakeliui - paminklas su pribumbasais Karaliui Mindaugui... Man šis vardas brangus, nes a.a. Tėtis buvo Mindaugas... Todėl visada su susidomėjimu fiksuoju tai, kas susiję su vieninteliu Lietuvos karaliumi
Lipame į piliakalnį
Kadangi jau vėlyva popietė, prisėdame ant piliakalnio papiknikauti. Tačiau žvarbus vėjas ragina kažkur eiti
Smagi ta Mindaugo Voruta... Arba Šeimyniškėliai.. Grįžtame į Anykščius
Pasukame į Liudiškių gatvę, o netrukus prieiname žavų miško takelį
Mūsų jau laukia...
Kažkur turiu panašią vaikystės nuotrauką...
Lipame link Laimės žiburio...
... kai numirsiu, man pakaskit ant Šventosios aukšto kranto...
Nors J.Biliūnas mirė Zakopanėje 1907 metais, tačiau jo noras būti palaidotam Anykščiuose išsipildė 1953 metais. A.Vienuolio iniciatyva palaikai buvo perkelti ant Liudiškių piliakalnio. Paminklas "Laimės žiburys" pastatytas 1958 metais ( skulptorius Bronius Vyšniauskas)
Nusileidžiame žemyn..
Kaip mano draugė sakė, aš savo pasibastymuose po Lietuvą vis bandau atrasti kažkokių žydiškų reliktų.. Visai šalia Laimės žiburio yra mažai kam žinomi Holokausto aukų kapai, tai einam ten..
Parymojusios ir pagerbusios nekaltų atminimą, grįžtame į Anykščius
Mūsų apartamentų šeimininkas rekomendavo į Šv.Mato bažnyčios apžvalgos aikštelę pakilti saulei leidžiantis... Deja... saulė leidžiasi vėliau, o apžvalgos aikštelė dabar atidaryta tik iki 16 valandos. Tenka apsiriboti pačia bažnyčia... Ryt ir ją, ir vaizdus nuo apžvalgos aikštelės apžiūrėsime, tai dabar tiesiog metame žvilgsnį..
Prie bažnyčios - Vyskupų skveras... Čia A.Baranausko paminklas ir jo parėdymai...
Mūsų tobulo savaitgalio pirmoji diena baigiasi - einame pavakarienauti į apartamentų savininko rekomenduotą kavinę. Pavalgiusios dar einame, kaip draugė sako, pakratyti pilvų...
Grįžusios į apartamentus dar šiek tiek pavakarojame. Buvo tobula pirmoji tobulo savaitgalio diena... Su ta mintimi ir užmiegame...
Mano draugės pirmoji Anykščių diena: Trepsim po pasaulį