2021 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

Po Žemaitiją. Pasibastymas po Ariogalą. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Ilgokai pasibuvusi prie Lietuvos Partizanų memorialo, grįžtu į Ariogalos centrą.


Pereinu pagrindinę Ariogalos aikštę su kažkodėl neveikiančiu fontanu.



Kitoje pusėje – Ariogalos ligoninė.


2013 metais, minint 760-ąsias Ariogalos pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines, pastatytas tautodailininko Skirmanto Šiaudžio sukurtas memorialinis stogastulpis su iškaltais prasmingais žodžiais „Verčiau gyvybę prarasim nei laisvę“.


Nutariu eiti prie Dubysos, į Dainų slėnį.


Besileidžiančią keliuku į slėnį, palydi 1989 metais tautodailininko Juozo Grabausko iš Betygalos sukurtos smagios medžio skulptūros.










Dainų slėnis ir miestelio stadionas. Man einant, vyko nedidelės paplūdymio tinklinio varžybos viename kampe.



Ten, kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati...


Ir pasėdėjau, ir pabraidžiau... Vasara... Ir ramybė... Iš pradžių buvę žmonės vėliau išėjo, tai likau praktiškai viena...




Kaipgi be beždžionių tilto?



Pastovėjau, parymojau...




Perėjusi tiltu, bandžiau ieškoti kažkur miške esančių žydų kapinų. Tačiau vienu takeliu einančią užpuolė uodų tuntas, kitu takeliu einant, prasidėjo dilgėlynai. Nutariau grįžti atgal, tiek to tos kapinės... 


Grįžau į miestelio centrą. Jau pietų metas, pamačiau nedidelę piceriją. Užsukau galvodama, na bent kokią picą ar kebabaą suvalgysiu. O čia, pasirodo, ir meniu su karštais patiekalais yra... Valio! Buvo pakankamai skanu...


Skaniai pavalgiusi, toliau einu Vytauto gatve, bet jau į kitą pusę.


Dėmesį patraukia ištapytas namelis. Būtų eilinis mūrinukas, o dabar tikrai gražu ir jauku...




Kitoje gatvės pusėje – medinukas, kuriame keliolika paskutiniųjų gyvenimo metų gyveno žymus agronomas, Dotnuvos selekcijos stoties įkūrėjas Dionizas Rudzinskas.



Ir štai vienas iš Ariogalos perliukų... 1944 metais Ariogala praktiškai visiškai sudegė. O šis medinis prieškariu statytas namas išliko. Jis net minimas knygoje „Lietuvos architektūros istorija“. Jis greičiausiai priklausė turtingam miestelėnui. Žavios gonkos ir langinės... Ir, kaip supratau, iki šiol čia gyvenama.





Kiek tolėliau, šiek tiek pasislėpęs nuo pašalinių mane pasveikina „Melioratorius“. Tai žinomo skuptoriaus Bernardo Bučo dekoratyvinė skulptūra, pastatyta 1977 metais, užsakius melioracijos statybos valdybai. Įdomu tai, jog tada jo siluetas Komunistų partijos veikėjams priminė kryžių, todėl skulptūra buvo nukelta. Tačiau melioratoriai ją išsaugojo ir vėl pastatė Atgimimo metais.



Einu toliau keliu....


Ariogala baigiasi, ir prasideda Gėluva. Į Lietuvos istoriją Gėluva įėjo kaip aštraus kalvinistų susidūrimo su katalikais vieta. 16-17 amžiuje Gėluvos dvaras priklausė Kęstarams, kurie buvo evangelikai reformatai. 1611 metais Gėluvoje buvo pastatyta medinė kalvinistų bažnyčia, kurią 1620 metais sudegino Ariogalos katalikai, o varpai buvo išvežti. 1699 metais Gėluvos dvarą nusipirko katalikai Chlevinskiai. Jų iniciatyva Gėluvai buvo suteikta privilegija rengti sekmadienio turgus.



Žymiausia lankytina vieta Gėluvoje – pilikalnis, dar vadinamas Birutkalniu. Piliakalnis datuojamas 3-5 amžiais. Pasak legendos, ant kalno šventąją ugnį kūrenusią vaidilutę Birutę įsimylėjęs karžygys Darbutas. Kartą naktį, kai ji budėjusi prie ugnies, vyras merginą pagrobęs ir jau vedęsis nuo kalno. Tačiau tai pamatęs Perkūnas trenkė į žemę, Birutė prasmegusi, o toje vietoje atsivėręs šaltinis. Darbutą už vaidilutės pagrobimą žyniai nubaudę griežčiau – sudeginę kaip auką dievams. Na, o pats piliakalnis nepasirodė man labai įspūdingas...









Žvilgsnis nuo piliakalnio į Dubysos slėnį... Sodri žaluma – atgaiva akims...



Kažkur pakeliui link Gėluvos dvaro...


Gėluvoje susikerta keliai, vedantys į Ariogalą, Čekiškėje ir Pernaravą. Sankryžoje stovi betoninė koplytėlė su geležine lieta statulėle–kryžiumi. Pasakojama, kad šioje vietoje 1812 metais traukdamiesi ilsėjosi prancūzų kariai. 1935 metais vietos gyventojai Gimbutai jų atminimui pastatė koplytėlę.


Ateinu prie apleisto buvusio Gėluvos dvaro.


Dvaras minimas nuo 1578 metų, ji valdė Kęstarai, vėliau įsigijo Chlevinskiai. Tuo metu dvaras buvo nemažas, jam priklausė arklidės, bravoras, du malūnai. 19 amžiuje Gėluva priklausė Žemaitijos šviesuoliui ir kultūros mecenatui Mykolui Chlevinskiui. 1922 metais dvaras buvo išparceliuotas. Sovietmečiu dvaro rūmuose veikė sodininkystės ūkio kontora. Labai gaila, kad dvaras tapo apleistas...






Priešais dvarą pievoje guli paminklinis akmuo su įrašais lenkų ir graikų kalbomis. Graikiškas įrašas skamba taip „kam esu save skolingas, dora neužmiršti“. Lenkiškoji užrašo dalis primena dvarininką, Raseinių pavieto bajorų maršalką Kazimierą Chlevisnkį. Kas ir kodėl iškalė įrašus – nėra aišku. Tiesiog dar viena istorijos paslaptis...



Aplink dvarą irgi gana apleista...






Iš Gėluvos ateinu į pagrindinį kelią tarp Kauno ir Raseinių. Kurį laiką juo einu, tada pasuku į kitą pusę link Čekuvos dvaro.



Dvaro sodyba labai apleista ir nyksta. Belikęs jau gerokai sulaukėjęs parkas, senas svirnas ir griūvantys rūmai. Tikėtina, kad 16 amžiuje dvarą įkūrė vietos bajorai Čekavičiai, iš kurių pavardės ir susidarė vietovardis. Rašytiniuose šaltiniuose Čekuva minima nuo 1610 metų. 19 amžiuje dvarą valdęs Juozas Šemeta dalyvavo 1863 metų sukilime, todėl Čekuva buvo parduota stačiatikiams Mileriams. Vėliau Čekuva priklausė Juozui Morkūnui, kuris žuvo lageryje, o jo šeima ištremta. Pokariu rūmuose veikė mokykla, vėliau tuberkuliozės ligoninė. 1995 metais rūmus atgavo J.Morkūno įpėdiniai, kurie vėliau rūmus pardavė. Tačiau nauji savininkai iki šiol apleidę rūmus. O jų buvusi didybė tiesiog atima žadą.






Lendu pro brūzgynus, kad pamatyčiau viską iš arčiau... Viduje irgi griuvėsiai... Liūdna...






Belandžiodama sulaužau akinius nuo saulės... Bet landžioti verta buvo... Išlikę puošnūs keramikos elementai – nebylūs užmarštin nueinančios didybės liudininkai...



Iš Čekuvos grįžtu į pagrindinį kelią ir kulniuoju link Ariogalos. Pakeliui stotelėje sėdu į mikroautubusą ir grįžtu į Kauną. Buvo labai smagi diena Ariogaloje.