Išgirdus Vilkpėdės pavadinimą, iškart mintyse iškyla Savanorių prospektas ir pramonės įmonės. Atrodytų, visiškai neįdomus Vilniaus rajonas. Bet ar tikrai? Šiemet Neakivaizdinis Vilnius pasiūlė pasivaikščiojimo maršrutą po Vilkpėdės įdomesnes vietas. Juo ir pasinaudojau vieną gražią rugsėjo antrosios pusės šeštadienio popietę. Savo kelionę pradėjau, išlipusi iš troleibuso Vilkpėdės stotelėje ir kildama Vilkpėdės gatve į kalną. Čia, už įvairių įmonių pastatų, nelabai jaukioje vietoje išlikę tarpukario laikų lenkų karo amunicijos bunkeriai
Vilniuje tokių bunkerių yra išlikę keturiose vietose – dar Šnipiškėse, Antakalnyje ir Rasose. Į šias požemines patalpas buvo įrengta po du įėjimus, virš kiekvieno jų buvusią ventiliacijos angą puošė Lenkijos herbas – erelis, naguose laikantis vainiką. Labai gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti buvusio erelio kontūrus.
Įkišu nosį vidun, tačiau tolyn eiti nesiryžtu.
Vaizdai aplink tikrai neįkvepiantys...
Grįžtu į Vilkpėdės gatvę ir lipu į kalną.
Teritorija, kurioje dabar yra Vilkpėdės gyvenamasis rajonas, ilgą laiką buvo Vilniaus priemiestis – vakariniai miesto vartai. 14 amžiuje ši vietovė priklausė didžiajam kunigaikščiui. 16 amžiuje Vilkpėdę valdė jėzuitai. 1529 metais čia buvo pastatyta plytinė. Joje pagamintas plytas daugiausia naudojo Vilniaus bažnyčių ir gyvenamųjų namų statybai.18 amžiaus pabaigoje čia buvo vos keli namai. Tik 1862 metais, per Vilkpėdę nutiesus geležinkelio liniją Peterburgas–Varšuva, į rajoną ėmė skverbtis civilizacija. Iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsikūrusios kelios plytinės, stovėjo malūnas, odų dirbtuvė, tekstilės fabrikėlis. Sovietmečiu šioje teritorijoje ėmė dygti didelės statybinių medžiagų, elektronikos, chemijos gamyklos. Prie Vilkpėdės gatvės, viduriniame jos ruože, įkalnėje, buvo akmuo su pėdomis. Ant akmens būta įspaudų, primenančių vilko ar ožio pėdas. Akmuo paminėtas ne viename rašytiniame šaltinyje, taip pat buvo pažymėtas ir 17 amžiaus Vilniaus planuose. Iš šio akmens, greičiausiai ir kilęs vietovės pavadinimas. 1937 metais, tiesiant gatvę, jis greičiausiai buvo suskaldytas. Tačiau įkalnėje galima rasti didelio akmens skeveldrų. Galbūt tai tas pats garsusis Vilkpėdės akmuo?
Paieškojusi paslaptingojo akmens, toliau kylu į kalną Vilkpėdės gatve. Daug kartų čia važiuota, tačiau pėsčiomis einu pirmą kartą. Eiti visai patogu, nes šalikelė gana plati.
Užlipusią į kalną, pasitinka Vilkpėdės ožka ant akmens.
Tai 2015 metais pastatyta skulptoriaus K.Musteikio sukurta skulptūra Vilkpėdės legendos motyvais. Vienoje paminklo pusėje – vilko pėdos, kitoje užrašyta Vilkpėdės legenda.
Vilkpėdės ligoninė buvo atidaryta 1912 metais. Ji buvo skirta geležinkelio darbuotojams ir karo įgulai gydyti. Išlikę gražūs istorizimo stiliaus pastatai.
Būtent Vilkpėdės ligoninėje 1958 metais chirurgas Borisas Efrosas atliko pirmąją Lietuvoje širdies operaciją.
Pasivaikštau po nemažą ligoninės teritoriją. Čia ramu ir jauku.
Ligoninės teritorija kruopščiai prižiūrima, o ligoniams tikrai yra kur ramiai pasivaikščioti ar tiesiog pasėdėti ant suoliuko.
Išlikęs senas obelų sodas. Šiemet – obuolių metai.
Išeinu į Šlaito gatvę. Prieš akis – naujasis Vilnius tolumoje.
Šlaito gatvė man buvo didelis atradimas. Toks pusiau kaimas mieste. daug keistos eklektikos, privačių valdų, bet labai jaukus rajonėlis. Šlaito gatvė vinguriuoja kalvos viduryje – gal todėl apie tokią net nebuvau girdėjusi.
Tvora, uždengianti Tūkstantmečio gatvę.
Žavingasis „mano namas, vijokliais apaugęs“. Toks mažas perliukas.
Einu ir stebiuosi.
Kokie nėriniai...
Toliau nelabai praeisi, tai grįžtu atgal.
Vėl grįžtu prie Vilkpėdės žiedo, tačiau dabar suksiu kairėn.
Gatvės gyventojai...
Ši bažnytėlė turi labai įdomią istoriją. Neogotikos stiliaus Dievo Apvaizdos bažnyčia buvo pastatyta 1913 metais pagal garsaus to meto architekto Augusto Kleino projektą. Ji buvo pastatyta kaip koplyčia, skirta aptarnauti šalia veikusiai Gerosios Vilties našlaičių prieglaudai. 1948 metais bažnyčia buvo uždaryta ir paversta teatro dekoracijų sandėliu. 1961 metais ji buvo grąžinta tikintiesiems mainais už sunaikintą ir Statybininkų kultūros rūmais paverstą Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia A.Vivulskio gatvėje. Tai vienintelė Vilniaus bažnyčia, vėl ėmusi veikti sovietmečiu. Šioje ryškiu geltoniu pasitinkančioje bažnytėlėje esu buvusi ne kartą, nes netoliese gyveno mano giminės. Dabar pasivaikštau aplink.
Bažnytėlės šventoriuje yra labai įdomi ir netradicinė skulptūra. Ji vaizduoja ugniagesį, suklupusį prie Kristaus kojų. Ši skulptūra buvo atvežta 1961 metais iš uždarytos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Skulptūros autorius nežinomas, nėra aišku, kada ji atsirado. Apie jos sukūrimą yra įvairių pasakojimų. Pasakojama, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą degė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios bokštas. Vienas ugniagesys užlipo į bokštą, stengdamasis numalšinti gaisrą, tačiau prarado pusiausvyrą, nukrito ir žuvo. Parapijiečiai, pagerbdami žuvusį ugniagesį, ir pasatė šią skulptūrą.
Bažnytėlė taip keistai įsispraudusi tarp gyvenamųjų namų. Nežinodamas jos gali ir nerasti. O šalia bažnytėlės – net du vaikų darželiai. Visaip išdabinti...
Kažkur kiemuose. Moteriškė su skrybėle tempia sunkias terbas į stotelę. Net norėjau jai pagelbėti, bet ji beveik greitesnė už mane buvo.
Šalia Gerosios Vilties stotelės – lyg ir ne miestas būtų...
Važiuojant Gerosios Vilties gatve, dešinėje pusėje šmėkšteli gelsvas senas pastatas. Gerosios Vilties gatvėje 1908 metais buvo atidaryta našlaičių prieglauda ir amatų mokykla „Jėzaus Širdies namai“. Prieglaudą įsteigė kunigas Karolis Liubianecas. Amatų mokykloje buvo mokoma staliaus, šaltkalvio, batsiuvio, siuvėjo, mezgėjo amato. Mokinių darbų buvo galima ir nusipirkti. Šiuo metu pastate įsikūrusi J.Talat-Kelpšos konservatorija. Pasivaikštau aplink pastatą.
Dalis pastato apleista ir nenaudojama...
Savitos architektūros namas Gerosios Vilties gatvėje.
Savo meilę galima ir taip išreikšti.
Namas Gerosios Vilties gatvės ir Savanorių prospekto kampe su sava istorija. Jame kažkada buvo maisto prekių parduotuvė. Apie tai liudija ir išlikęs užrašas lenkų kalba ant laiptukų.
Pereinu į kitą Savanorių prospekto pusę ir lendu į kiemus.
Gal kažkada kažkas ir bus?
Šis Savanorių prospekto kiemas tikrai įdomus ir pilnas netikėtų akcentų.
1985 metais šalia transporto žiedo iškilo įspūdingas 14 aukštų pastatas – Vilniaus elektros suvirinimo įrenginių gamyklos bendrabutis. Puslankio formos gelžbetoninis monstras turėjo atlikti savotišką ekrano funkciją – apsaugoti už jo esančius kvartalus nuo triukšmo. Bendrabutis buvo skirtas 450 žmonių. Kiekviename bloke – du dviviečiai kambariai ir virtuvė su dujine virykle bei šaldytuvu. Kiekviename aukšte buvo įrengti poilsio kambariai su spalvotais televizoriais. Atkūrus Nepriklausomybę, čia buvo įrengti butai. O pastatas išties įspūdingas iš visų pusių.
Pereinu Gerosios Vilties žiedu.
Požeminė perėja ir jos sargas.
Kitoje pusėje mane pasitinka Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės kaminai.
Elektrinė pradėta statyti 1948 metais. 1951-1958 metais ši elektrinė buvo pagrindinė elektros tiekėja Vilniuje. Nuo 1955 metų ji Vilnių aprūpindavo ir šiluma. Elektrinė veikia iki šiol, ji kūrenama gamtinėmis dujomis bei biokuru. O aš pasivaikštau šalia.
Šalia elektrinės – du skirtingų spalvų gyvenamieji namai, greičiausiai statyti elektrinės darbuotojams.
Šalia Elektrinės ir Eigulių gatvių sankirtos yra kabantis Bukčių tiltas per Nerį, pastatytas 1956 metais. Tai didžiausias kabantysis tiltas visoje Lietuvoje, jo ilgis – 192 metrai. Jis buvo skirtas kitoje Neries pusėje įsikūrusio šiltnamių kombinato darbuotojams. Įdomu tai, jog šis tiltas niekada nebuvo priimtas eksploatuoti dėl įvairių statybos pažeidimų bei prastos darbų kokybės, tačiau žmonės juo vaikščiojo iki 2008 metų. Šiuo metu tiltu galima pasigrožėti nuo Neries pakrantės. O čia tikrai gražu – vakaro saulė dar labiau išryškino rudenėjančias spalvas.
Siauru takeliu prieinu arčiau tilto.
Tikrai gražu čia...
