2022 m. spalio 9 d., sekmadienis

Kaip aš keliavau pietauti į Švenčionėlių „Mėtą“

Facebooke seku Švenčionėlių bendruomenę „Miško uostas“. Nelabai seniai jie pasidalino istorija apie Švenčionėliuose pradėjusį veikti labai šaunų bistro „Mėta“, kur labai skaniai ir iš širdies gaminamas maistas. Iškart susidomėjau ir pagalvojau, kad visai smagu būtų nuvažiuoti ten tiesiog papietauti. Tačiau gal šiek tiek prabanga būtų važiuoti iš Vilniaus į Švenčionėlius pietauti, nors ir važiuoja nemažai traukinių per dieną. Prisiminiau, kad dar neturiu Visagino magnetuko iš Surink Lietuvą serijos. Taigi, nutariau vienu šūviu nušauti du zuikius – aplankyti ir Švenčionėlius, ir Visaginą. Visaip dėliojau maršrutą, kol galiausiai nutariau ryte važiuoti traukiniu iki Visagino, ten pasibastyti kelias valandas, o paskui grįžti iki Švenčionėlių, papietauti „Mėtoje“ ir dar šiek tiek pačius Švenčionėlius apeiti. Taip ir padariau – ir praleidau visai smagią dieną. Bet apie viską iš pradžių. Ryte sėdau į traukinį Vilniuje ir po maždaug pusantros valandos išlipu Visagino geležinkelio stotyje.




Visaginas vadinamas miestu miške. Ir iš tiesų – išlipusią iš traukinio pasitinka rudeniu kvepiantis miškas. O iki pirmųjų namų veda įtariu neseniai sutvarkytas pėsčiųjų ir dviračių takas.




Ir tikrai – žalia žalia aplink.




Visagine kažkokio maršruto neturėjau, tiesiog buvau pasižymėjusi keletą vietų, ką norėčiau pamatyti. Pakeliui pamatau spalvingą piešinį


O visai šalia – 2021 metais menininkės Marijos Tiurinos piešinys „Gamtos garsai“.


Tiesiog einu kiemais... kuriuose... kvepia pušys...



Priešais savivaldybės pastatą įsitaisęs miesto simbolis – Gervė




Paminklinis miesto akmuo, simbolizuojantis Visagino statybos pradžią. Juk primena Lietuvą jo kontūrai?


Miesto centre esanti pėsčiųjų Sedulino alėja remontuojama, todėl visa perkasta. Šiaip taip randu Turizmo informacijos centrą ir nusiperku magnetuką. Dar pasiimu žemėlapį ir pasiteirauju darbuotojos, kur rasti kelias mane dominančias vietas. 


Didžiulis tos pačios menininkės Marijos Tiurinos Kankorėžis nuo 2019 metų jaukiai įsitaisęs ant Kultūros centro pastato sienos.


Bastausi toliau po miestą miške.



Iš išorės lyg ir niekuo neypatinga požeminė perėja....


O viduje.... žaismingos spalvos, linksmi piešiniai... Labai miela ir jauki vieta...








Kitoje perėjo pusėje


TIC darbuotoja rekomendavo taką aplink Visagino ežerą. Taku neisiu, bet prie rudenėjančio ir padūmavusio ežero praleidžiu kelias akimirkas. 







Grįžtu į miestą miške


1998 metais pastatyta Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčia.


2019 metais pastatyta Mindaugo Jankausko sukurta skulptūra „Sugrįžimas“.


Miškas...


Apleistas nebaigtas statyti namas. Tokių mačiau kelis, nors šiaip Visaginas tikrai labai gražiai sutvarkytas.


Miško ir miesto dermė



Netikėtas akcentas – tarp daugiaaukščių įsiterpusi Šv. Jono Krikštytojo stačiatikių cerkvė, pastatyta 1992 metais.



Drugelio miestas ir miesto gėlėtas drugelis


Grįžtu į miesto centrą.


Neremontuojama Sedulinos alėjos dalis.


Spalvingas akcentas pakeliui


Visaginas palieka dvilypį jausmą. Tas miestas miške tikrai žavu, daug jaukių kampelių. Bet vis tik trūksta man istorijos ir senamiesčio, kad ir nediduko. Bet yra kaip yra. Iki traukinio į Švcenčionėlius lieka nedaug laiko – nors TIC darbuotoja sakė, jog važinėja nemokamas autobusas, bet nerandu jo stotelės. O eiti iki stoties jau toloka, galiu nespėti. Todėl sėdu į taksi ir už 4 Eur atsirandu geležinkelio stotyje. Sulaukusi traukiniu, važiuoju į Švenčionėlius.


Tradizinės geležinkelio stočių detalės...


O viduje visai įdomu...



Dar kartą pasitikslinu, kada bus traukinys į Vilnių, ir einu ieškoti „Mėtos“.



Tokie namukai man patinka.




Ir štai „Mėta“, apsupta ryškiu geltoniu šviečiančių saulėgrąžų.



Nors ir vėsoka, prisėdu lauke. Tikrai labai skanu...


Užsisakau ir vietnamietiškos kavos. Tokią geriu pirmą kartą, todėl ilgokai mėgaujuosi.


10 balų iš 10 „Mėtai“ ir jos šeimininkei Eglei Sikorskytei. Tikrai visiems rekomenduoju, o ir pati, manau, dar atvažiuosiu čia papietauti. Juo labiau, kad ne viską Švenčionėliuose aplankiau. Papietavusi einu tiesiog pasibastyti – planų jokių daugiau neturėjau, tiesiog pasižiūrėjau į Google maps ir basčiausi. Netoliese – piešinys ant sienos. Tai dalis Švenčionėliuose vykdomo projekto „Kuriame miesto istoriją“ –2022 metais sukurtas tapytojo Lino Kaziulionio piešinys. Anksčiau nežinojau, jog vėžys – Švenčionėlių simbolis.


Minėtą projektą vykdo aktyvi Švenčionėlių kultūros centro bendruomenė.


2020 metais pastatytas saulės laikrodis.


2021 metais pastatytas meniškas kalviškas suoliukas.



Jaukūs tie Švenčionėliai,,,


Pirminės sveikatos priežiūros centras įsikūręs beveik rūmuose.


Jaukūs miestelio medinukai




Nedidukas bendruomenės parkelis pakeliui.



Mano draugai žino, jog bastydamasi po Lietuvą, stengiuosi aplankyti su žydiškuoju paveldu susijusias vietas, ypač senąsias kapines. Ne išimtis ir Švenčionėliai. Tiesą sakant, holokausto aukų kapo neradau... Gal tiesiog nepamačiau...





Švenčionėlių žydų kapinės buvo įkurtos 19 amžiaus antroje pusėje. Sovietiniais metais jos buvo iš dalies sunaikintos, o 2012 metais sutvarkytos. Beje, šios kapinės yra suskaitmenintos. O aš tiesiog šiek tiek pasivaikštau ir tylomis pagerbiu mirusių atminimą. 






Grįžusi į miestelio centrą, pasuku į kitą pusę.


Netrukus prieinu Švenčionėlių bažnyčią. 


Šalia šventoriaus – paminklas tragiškai žuvusiam (ne be KGB pagalbos, aišku) kunigui Broniui Laurinavičiui, kurį laiką čia kunigavusiam.



Pirmoji medinė Šv.Edvardo bažnyčia Švenčionėliuose iš buvusio grūdų sandėlio pastatyta 1905 metais. Dabartinė mūrinė bažnyčia pradėta statyti 1929 metais, tačiau pabaigta tik 1959 metais būtent jau minėto kunigo kankinio B.Laurinavičiaus iniciatyva. Įdomu tai, jog naujoji bažnyčia gavo Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios vardą, tačiau parapija išlaikė senąjį – Šv. Edvardo vardą. 


Pasivaikštau aplink bažnyčią. Šventorius tikrai jaukus, daug įvairių skulptūrų.








Skulptūra senosios bažnyčios vietoje.



Labai įdomus ir net keistas kryžius. Kažkodėl iš toliau jis man priminė žydų menorą – septynšakę žvakę... Ir užrašai kažkokie magiški...







Dar viena projekto „Kuriame miesto istoriją“ dalis – 2019 metais ištapyti šalia geležinkelio esantys tvoros blokai. Piešiniai pasakoja miestelio istoriją, kuri vis dar tęsiasi...











Iki traukinio turiu dar šiek tiek laiko. Stabteliu ties Lietuvos gyventojų tremties atminimo vieta.



Ir užsuku į geležinkelio stotyje įsikūrusią dar vieną traukos vietą „Pieninę“, kur susitinka kava ir kultūra. Tiesa, mėgaujuosi ne kava, o savo mylima šaltalankių arbata.


Aišku, galėčiau važiuoti vėlesniu traukiniu ir aplankyti kitoje geležinkelio pusėje esančią Miško galeriją. Bet tai būtų apie 6km žiedinis takas, o aš jau jaučiuosi šiek tiek pavargusi. Todėl nutariu palikti kitam kartui. Juo labiau, kad Miško uostas Švenčionėliuose kuria visokių įdomybių. O ir „Mėtoje“ tuo pačiu papietausiu.