Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Toliau bastydamasi po Kupiškį, vėl išeinu į Gedimino gatvę ir einu link bažnyčios.
Pakeliui grožiuosi simpatiškais medinukais. Man jie labai patinka, nors dažnai ir būna jau apleisti, tačiau mena senus laikus.
Prieinu Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčią.
Pasivaikštau po šventorių, apeinu bažnyčią, apžiūriu kryžius ir koplytstulpius.
Bažnyčia atidaryta - neseniai vyko krikšto apeigos. Užeinu vidun, pasėdžiu, pasimeldžiu, paskui pasivaikštau. Bažnyčia šviesi ir jauki.
Pastaruoju metu bažnyčiose vis dažniau galima pamatyti vaikų kampelius. Bažnyčia prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo niuansų.
Priešais bažnyčią esančiame simpatiškame senoviniame name įsikūręs Kupiškio etnografijos muziejus. Planuodama pasibastymą po Kupiškį, buvau numačiusi apsilankyti šiame muziejuje, nes jis labai įdomus ir turtingas savo eksponatais. Tačiau būdama šalia, supratau, kad tiesiog pritrūksiu laiko. Kupiškyje dar esu numačiusi nemažai aplankyti, todėl galiu tiesiog nespėti. Todėl muziejų apžiūriu tik iš išorės.
Šalia muziejaus pasitinka H.Orakausko "Piemenukas".
Muziejus įsikūręs pastate, kuriame nuo 1823 iki 1909 metų veikė didikų Čartoriskių pastangomis įkurta parapinė mokykla. Mokykla veikė Lankasterio sistemos principu, kuomet aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius.
Kieme - etnografijos muziejaus jubiliejams skirti paminklai.
Toliau keliauju vingiuojančia Topolių gatvele.
Pakeliui praeinu namą su įvairiomis skulptūromis. Taip ir liko neaišku, kas jame gyvena ir kodėl čia tiek skulptūrų.
Atsisuku į kitą pusę - o ten atvirukinis Kupiškio vaizdas. Tikrai jauku ir žavu čia.
Kupiškio piliakalnis su gyvenviete priklausė sėliams - tai buvo pačios piečiausios jų žemės. Piliakalnyje 13 amžiuje stovėjo medinė pilis, kurią kryžiuočiai vėliau sudegino.
Pasisveikinu su akmeniniais piliakalnio sargais.
Jaukūs vaizdai šalia piliakalnio.
Lipdama į piliakalnį, atsisuku atgal. Ir vėl niekaip negaliu atsigėrėti atviruku. Savotiško šarmo suteikia ir tapybiškas dangaus skliautas. Vėl ir vėl pagaunu save mintyse tariant - labai gražu mūsų Lietuvoje.
Pilikalnis nulipus iš kitos pusės.
Kitoje piliakalnio pusėje tyvuliuoja Kupiškio marios, atsiradusios užtvenkus Lėvens upę. Tai ketvirtas pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje (po Kauno, Antalieptės ir Elektrėnų marių). Dabar čia labai jauki vieta laisvalaikio praleidimui ir pasivaikščiojimams.
Kupiškio marių saloje, vadinamoje Uošvės Liežuviu, įkurtas dendrologinis parkas, į kurį veda medinis tiltas.
Kupiškio mariose yra ir aktyvaus poilsio bei pramogų.
Kupiškio marių saloje yra įkurtas Uošvės Liežuvio dendrologinis parkas, kurio plotas - 8,97 ha. Čia auga daugiau nei 50 rūšių medžių, šalia kurių yra informacinės lentelės. Parko teritorijoje įrengti pažintiniai takai, poilsio aikštelės su pavėsinėmis, šiukšlinėmis, tualetais, numatyta vieta renginiams. Tai vienas iš Kupiškio perliukų. Labai jauki vieta, kurioje praleidžiu nemažai laiko tiesiog bevaikštinėdama ir besigėrėdama gamta.
Ant medžių pakabintos lentelės su įvairiais prasmingais žodžiais bei eilėmis.
Ilgokai vaikštau parko takeliais, prisėdu ant suoliukų atsipūsti ir pamedituoti. Vėjas šiaušia plaukus ir marias.
Grįžtu prie bažnyčios ir pasuku į Atgimimo gatvę.
Gatvė tyli ir rami, o medžių alėja sudaro įspūdį, lyg kokiam kurorte būčiau.
Gatvės gale stovi trečiasis Kupiškio vėjo malūnas, priklausęs Kazimierui Bočiuliui. Malūnas statytas 19-20 amžių sandūroje.
Turbūt vienintelis Kupiškio "grafitis".
Gedimino gatve einu jau link autobusų stoties, pakeliui besidairydama ir stabtelėdama prie H.Orakausko darbų. Laikrodį apsivijusi "Laiko spiralė"
Krūmuose besislepiantis "Ikariukas"
Vienas kito pasiilgę "Lėvuo ir Kupa"
Mokinių belaukianti "Mūza"
Pakeliui pasidairau generolo Jono Černiaus skvere, įrengtame 1998 metais. Jo pagrindinis akcentas – skulptoriaus Vaclovo Krutinio sukurta skulptūrinė granito kompozicija su generolo Jono Černiaus biustu. Generolas Jonas Černius gimęs būtent Kupiškyje.
