2020 m. rugsėjo 24 d., ketvirtadienis

Kupiškis. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Toliau bastydamasi po Kupiškį, vėl išeinu į Gedimino gatvę ir einu link bažnyčios.


Pakeliui grožiuosi simpatiškais medinukais. Man jie labai patinka, nors dažnai ir būna jau apleisti, tačiau mena senus laikus.






Prieinu Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčią.


Pirmoji medinė bažnyčia Kupiškyje pastatyta Žygimanto III Vazos rūpesčiu 17 amžiaus pradžioje. 18 amžiuje vietoj senosios bažnyčios pastatyta nauja, tačiau neužilgo ji sudegė. 1781 metais, įsteigus parapinę mokyklą, kartu parapijiečių lėšomis pastatyta ir bažnyčia. Dabartinė neogotikos stiliaus bažnyčia pastatyta 20 amžiaus pradžioje.


Pasivaikštau po šventorių, apeinu bažnyčią, apžiūriu kryžius ir koplytstulpius.




Bažnyčia atidaryta - neseniai vyko krikšto apeigos. Užeinu vidun, pasėdžiu, pasimeldžiu, paskui pasivaikštau. Bažnyčia šviesi ir jauki.




Pastaruoju metu bažnyčiose vis dažniau galima pamatyti vaikų kampelius. Bažnyčia prisitaiko prie šiuolaikinio gyvenimo niuansų.




Priešais bažnyčią esančiame simpatiškame senoviniame name įsikūręs Kupiškio etnografijos muziejus. Planuodama pasibastymą po Kupiškį, buvau numačiusi apsilankyti šiame muziejuje, nes jis labai įdomus ir turtingas savo eksponatais. Tačiau būdama šalia, supratau, kad tiesiog pritrūksiu laiko. Kupiškyje dar esu numačiusi nemažai aplankyti, todėl galiu tiesiog nespėti. Todėl muziejų apžiūriu tik iš išorės.



Šalia muziejaus pasitinka H.Orakausko "Piemenukas".


Muziejus įsikūręs pastate, kuriame nuo 1823 iki 1909 metų veikė didikų Čartoriskių pastangomis įkurta parapinė mokykla. Mokykla veikė Lankasterio sistemos principu, kuomet aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius.



Kieme - etnografijos muziejaus jubiliejams skirti paminklai.




Toliau keliauju vingiuojančia Topolių gatvele.


Pakeliui praeinu namą su įvairiomis skulptūromis. Taip ir liko neaišku, kas jame gyvena ir kodėl čia tiek skulptūrų.



Tolumoje - Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis.



Atsisuku į kitą pusę - o ten atvirukinis Kupiškio vaizdas. Tikrai jauku ir žavu čia.


Kupiškio piliakalnis su gyvenviete priklausė sėliams - tai buvo pačios piečiausios jų žemės. Piliakalnyje 13 amžiuje stovėjo medinė pilis, kurią kryžiuočiai vėliau sudegino.




Pasisveikinu su akmeniniais piliakalnio sargais.



Jaukūs vaizdai šalia piliakalnio.



Lipdama į piliakalnį, atsisuku atgal. Ir vėl niekaip negaliu atsigėrėti atviruku. Savotiško šarmo suteikia ir tapybiškas dangaus skliautas. Vėl ir vėl pagaunu save mintyse tariant - labai gražu mūsų Lietuvoje.



Pasidairau ant piliakalnio ir nuo jo į visas puses. 








Pilikalnis nulipus iš kitos pusės.



Kitoje piliakalnio pusėje tyvuliuoja Kupiškio marios, atsiradusios užtvenkus Lėvens upę. Tai ketvirtas pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje (po Kauno, Antalieptės ir Elektrėnų marių). Dabar čia labai jauki vieta laisvalaikio praleidimui ir pasivaikščiojimams.






Kupiškio marių saloje, vadinamoje Uošvės Liežuviu, įkurtas dendrologinis parkas, į kurį veda medinis tiltas.



Kupiškio mariose yra ir aktyvaus poilsio bei pramogų.


Kupiškio marių saloje yra įkurtas Uošvės Liežuvio dendrologinis parkas, kurio plotas - 8,97 ha. Čia auga daugiau nei 50 rūšių medžių, šalia kurių yra informacinės lentelės.  Parko teritorijoje įrengti pažintiniai takai, poilsio aikštelės su pavėsinėmis, šiukšlinėmis, tualetais, numatyta vieta renginiams. Tai vienas iš Kupiškio perliukų. Labai jauki vieta, kurioje praleidžiu nemažai laiko tiesiog bevaikštinėdama ir besigėrėdama gamta.










Ant medžių pakabintos lentelės su įvairiais prasmingais žodžiais bei eilėmis.












Ilgokai vaikštau parko takeliais, prisėdu ant suoliukų atsipūsti ir pamedituoti. Vėjas šiaušia plaukus ir marias.





Kad ir kaip čia jauku, norisi tiesiog būti ir niekur neskubėti, tačiau laikas mane jau spaudžia. Grįždama dar kartą pasigrožiu atviruku.


Grįžtu prie bažnyčios ir pasuku į Atgimimo gatvę.





Gatvė tyli ir rami, o medžių alėja sudaro įspūdį, lyg kokiam kurorte būčiau.



Gatvės gale stovi trečiasis Kupiškio vėjo malūnas, priklausęs Kazimierui Bočiuliui. Malūnas statytas 19-20 amžių sandūroje.




Vėl grįžtu pro bažnyčią.


Turbūt vienintelis Kupiškio "grafitis".


Gedimino gatve einu jau link autobusų stoties, pakeliui besidairydama ir stabtelėdama prie H.Orakausko darbų. Laikrodį apsivijusi "Laiko spiralė"


Krūmuose besislepiantis "Ikariukas"


Vienas kito pasiilgę "Lėvuo ir Kupa"


Mokinių belaukianti "Mūza"


Pakeliui pasidairau generolo Jono Černiaus skvere, įrengtame 1998 metais. Jo pagrindinis akcentas – skulptoriaus Vaclovo Krutinio sukurta skulptūrinė granito kompozicija su generolo Jono Černiaus biustu. Generolas Jonas Černius gimęs būtent Kupiškyje.



Autobusų stotyje sulaukiu savo autobuso. Šį kartą važiuoju su persėdimu Ukmergėje. Buvo tikrai puiki diena ir puikus pasibastymas. Kupiškis man atvėrė savo perliukus. Čia tikrai yra veiklos visai dienai. Rekomenduoju aplankyti šį jaukų vidurio Lietuvos kampelį.