2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Po Vilniaus apylinkes. Rudamina

Mintis aplankyti Rudaminą kilo visai netikėtai. Tyrinėdama Vilniaus apylinkių žemėlapį, ieškojau įdomesnių vietų, kur galima nuvykti visuomeniniu transportu. Akys užkliuvo už Rudaminos. Planavau ją neapsiriboti, o pasibastyti ir po apylinkes, kuriose radau visokių įdomybių. Tačiau subjuręs pavasario oras man sutrukdė įgyvendinti visus planus, todėl pasibasčiau tik po Rudaminą. Joje taip pat radau gražių vietelių.
Pasak Interneto, Rudamina - kaimas Vilniaus rajone, nuo miesto nutolęs 12 kilometrų, įsikūręs prie Rudaminos upelio. Įdomu tai, kad Rudamina kaip miestelis minima nuo keturiolikto amžiaus pabaigos, kuomet kunigaikščio Algirdo valdymo metu jo kariai ties Rudamina laimėjo mūšį, užkirsdami kryžiuočiams kelią į Vilnių. Daliai žmonių Rudamina asocijuojasi su Vilniaus paukštynu, kuris įsikūręs šiame kaime. Na, o aš jums parodysiu, ką gražaus ir įdomaus čia pamačiau. Beje, basčiausi ne per geriausiu oru - jau važiuojant autobusu, pradėjo kristi šlapdriba, ji mane lydėjo visą kelionę. Bet aš juk drąsi :)
Taigi, atvažiuoju į Rudaminą - kelionė miesto autobusu nuo stoties trunka apie pusvalandį. Mane pasitinka kryžkelė su kryžiumi






Nuo stotelės pamatau bažnyčią - suku link jos


Rudaminos Švč.Mergelės Marijos, Gerosios Patarėjos, medinė bažnyčia pastatyta 1907-1909 metais. Turiu informacijos, kad bažnyčioje yra trys paminklinės dailės kūriniai. Deja, deja, kaip ir daugelyje miestelių ar kaimelių, bažnyčia atidaroma tik prieš Mišias. O gaila.... Aišku, galima ieškoti klebono ar jo šeimininkės ir paprašyti įleisti į bažnyčią. Bet nesinori trukdyti. Todėl tik pasivaikštau aplink







Šalia bažnyčios - medinė klebonija, aplink kurią nei gyvos dvasios. Nekoks oras...





Rudamina turi architektūros paminklą, įtrauktą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tai Rudaminos smuklė arba užvažiuojamieji namai, menantys devyniolikto amžiaus antrąją pusę. Šiuo metu, kaip supratau, tai privatus namas. Viena jo pusė - gyvenama, kitoje laikomi visokie reikalingi ir nelabai padargai






Pereinu Rudaminos upelioką





Einu toliau viena iš pagrindinių - Vilniaus - gatvių. Aplink - visokie namai. Bet viskas kaip išmirę, net keturkojis sargas prie būdos kiemo vidury manęs neaploja







Galiausiai priekyje pamatau mane sužavėjusį pastatą - tai Rudaminos Viešpaties Atsivertimo cerkvės griuvėsiai





Pasak informacijos Internete, pirmoji stačiatikių cerkvė Rudaminoje pastatyta 1866 metais vietoj buvusios katalikų bažnyčios. 1874-1876 metais ji išardyta, o jos vietoje pastatyta nauja akmeninė cerkvė, o iš senosios šventyklos pastatyta medinė koplyčia kapinėse. Pastarąją vėliau apžiūrėsiu. Viešpaties Atsivertimo cerkvė apgriauta Antrojo pasaulinio karo metu, o po karo taip ir liko neatstatyta. Na, bet griuvėsiai atrodo gana įspūdingai. Apeinu juos aplink, apžiūriu net iš vidaus. Labai gaila, kad pastatas po truputį nyksta.... Man šiek tiek primena Šv.Brigitos konvento griuvėsius Taline, kurie mane labai sužavėjo, tik pastarieji labiau prižiūrimi ir žymiai įspūdingesni. Bet pasivaikščiokim šiek tiek kartu










Šalia cerkvės griuvėsių - senos beveik sunykusios kapinaitės, likę tik keli antkapiai, kurių užrašų praktiškai neįmanoma įskaityti






Kažkodėl mėgstu senus istorinius griuvėsius, tai dar šiek tiek pasivaikščiokim :)








Toliau kelias mane veda link jau minėtų stačiatikių kapinių su koplyčia





Šv.Nikolajaus Stebukladario koplyčia - pagrindinė parapijos šventykla, veikusi ir tarybiniais metais. Gaila, irgi buvo uždaryta, tai vėlgi tik pasivaikščiojau aplink








Dar pasivaikštau po kapines, apžiūriu senovinius ir nelabai kapelius





Labai gražus pilko sendinto medžio kryžius puošia neseną vienuolės kapelį. Iš toli netgi atrodo, kad kryžius labai senas


Vėl išeinu į Vilniaus gatvę. Žavingi kalvoti toliai





Štai čia būčiau nusukusį pagal savo pirminį planą. Domino ir Šveicarų kaimas, ir Daubėnų kraštovaizdžio draustinis, ir keli piliakalniai netoliese. Gal kada nors...


Grįžtu link centro






Dar kartą stabteliu ties cerkvės griuvėsiais - turi jie kažkokią teigiamą aurą





Apleistas namelis





Grįžusi į autobusų stotelę, matau, kad autobusas į Vilnių - tik po pusvalandžio. Tai dar pasidairau aplink. Visai šalia stotelės - Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių tarybinių karių kapinės. Nemažai jų išlikę įvairiuose miesteliuose. Dauguma jų sutvarkyti Rusijos ambasados pastangomis. Rudaminos karių kapinėse yra 28 kapai, kuriuose palaidoti 232 kariai. Kapinės įsteigtos 1944 metais








Kitoje gatvės pusėje - seniūno valdos





Šalia - Vilniaus rajono centrinė biblioteka ir kultūros centras





Štai tokia ta Rudamina mano akimis. Be abejo, joje yra ir daugiau įdomesnių kampelių. Bet man kol kas užteko. Nepaisant tikrai prasto oro, džiaugiuosi, kad nuvykau. Jaukus miestelis man pasirodė. Rekomenduoju stabtelėti, važiuojant pro šalį.

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

Po Vilniaus apylinkes. Keturiasdešimt Totorių

Jau senokai mane sudomino pavadinimas Keturiasdešimt Totorių. Buvo smalsu, kas ir kaip, todėl nutariau aplankyti šį kaimą. Pasak informacijos Internete, Keturiasdešimt Totorių - seniausia totorių gyvenvietė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Keturiolikto amžiaus pabaigoje Didysis kunigaikštis Vytautas čia apgyvendinimo keturiasdešimt totorių belaisvių. Septyniolikto amžiaus pirmoje pusėje gyvenvietėje stovėjo 42 totorių namai, todėl manoma, kad būtent šis faktas lėmė tokį kaimo pavadinimą. Vienok, man gražesnė vietos totorių legenda, pasak kurios, senais laikais karalius dovanojo totoriams žemes ir kad jų gausėtų, leido daugpatystę. Vienas totorius turėjo keturias žmonas, kiekviena kurių jam pagimdė po dešimt sūnų. Šie sūnūs ir įkūrė Keturiasdešimt Totorių kaimą.
Keturiasdešimt Totorių kaimas įsikūręs Vilniaus rajone, Pagirių seniūnijoje. Labai apsidžiaugiu, radusi informaciją, kad šis kaimas nuo Pagirių nutolęs tik tris kilometrus. O iki Pagirių nuo Vilniaus autobusų stoties važiuoja miesto autobusas. Vadinasi, gana lengvai galėsiu pasiekti savo kelionės tikslą. Iš anksto išsinagrinėju žemėlapyje, kur man reikės toliau eiti, atvažiavus į Pagirius. Tiesą pasakius, labai lengva rasti, nes labai aiškios nuorodos.
Savo kelionę pradedu, pamačiusi šį ženklą






Beje, nesistebėkite, kad anksčiau parašiau, jog nuo Pagirių šį kaimą skiria trys kilometrai. Dar apie vieną kilometrą tenka praeiti plentu pro pačius Pagirius.
Visi esame girdėję, kad totoriai nuo seno labai gerbia kunigaikštį Vytautą, todėl nenuostabu, kad einu būtent Vytauto gatve


Vilniaus apylinkės kalvotos, todėl ir ta Vytauto gatvė veda į nemažą kalniuką





Užlipusi atsisuku pasižiūrėti atgal - gražūs apylinkių vaizdai, nors ir apniukę, ir šiek tiek padūmavę, ir pavasarinė žaluma dar labai menka





Kai atrodo, kad jau užlipau - priekyje manęs laukia dar vienas kalniukas. Beje, kaip supratau, pro Keturiasdešimt Totorių važiuoja ir kažkoks priemiestinis autobusas, nes kaip tik vienas pravažiavo, man belipant. Tik neįsidėmėjau jo maršruto, o pačiame kaime esančiose stotelėse, deja, kaip ir nemažai kitų vietų, nebelikę jokių užrašų.





Pagaliau prieinu





Dešinėje kelio pusėje, ant kalniuko, pamatau kapines. Mėgstu po jas pasibastyti, paskaityti užrašus, pasimelsti, pamedituoti, todėl suku į jas. Iš pradžių pasirodo, kad jos uždarytos, bet varteliai vis tik atviri








Pirmą kartą lankausi musulmonų kapinėse, todėl labai įdomu







Ar pastebėjote, jog kai kurių kapų paminklų fasadai nusukti nuo pačių kapų? Man buvo labai keista. Bet grįžusi namo, pasiskaičiau Internete apie totorių laidojimo papročius. Kapines totoriai vadina mizar arba zirec, abiejų žodžių kilmė arabiška. Tačiau Lietuvos totorių kapinės pasižymi unikalumu - jose persipynę musulmoniški ir krikščioniški elementai. Ant musulmonų kapų negalima statyti jokio paminklo - kojūgalyje ir galvūgalyje statomi tiesiog akmenys. Lietuvos totoriai ant akmenų užrašydavo ir citatą iš Korano, ir mirusiojo duomenis. Anksčiau paminklo fasadinė dalis paprastai būdavo nusukta nuo kapo, tačiau gyvenimo Lietuvoje ir krikščionybės įtaka padarė savo. Vis daugiau paminklų fasadų atsukta į kapo pusę. Na, o čia labiau tradicinis Lietuvos totorių kapas su paminklu galvūgalyje ir akmeniu kojūgalyje





Yra ir labai senų kapelių





Iš kapinių suku link miestelio centre įsikūrusios totorių mečetės. Mečetė pastatyta 1815 metais, ji yra viena iš keturių Lietuvoje veikiančių totorių mečečių.







Šalia mečetės - labai senos kapinaitės arba, kaip jau minėjau, mizar. Čia jau vien tik lauko akmenys su nebeįskaitomais užrašais, menantys šešioliktą-septynioliktą amžius.





Nuo mečetės pasuku į šoną ir šiek tiek pasivaikštau. Bet neatrandu nieko įdomaus, todėl grįžtu atgal







Toliau einu pagrindine Vytauto gatve ir dairausi aplink. Keturiasdešimt Totorių dar nepavaldūs didiesiems prekybos centrams :)





Prieinu mokyklą, kurios oficialus pavadinimas - Vilniaus rajono Pagirių gimnazijos Keturiasdešimt Totorių pagrindinio ugdymo skyrius





Šalia mokyklos sutinku darželinukų arba pradinukų būrelį su savo mokytoja. Vaikiukai praeidami su manimi sveikinasi lenkiškai, bet jų veidai turi rytietiškų bruožų.
O čia pagrindinė mokykla veikė ilgą laiką. Joje dailės mokytoju ne vienerius metus dirbo žymus aktorius, baleto šokėjas, režisierius Vladas Fedotas Sipavičius-Sipaitis.





Grįžtu atgal





Vėl ateinu prie mečetės - tie kapinaičių akmenys man tokie mistiški atrodo





1997 metais, minėdami savo apsigyvenimo Lietuvoje 600-ąsias metines, totoriai pastatė kaime paminklinį akmenį, skirtą savo globėjui Vytautui Didžiajam. Šis paminklas pastatytas šalia mečetės. Deja, varteliai uždaryti, tai negalėjau prieiti arčiau...


Manęs laukia kelionė namo. Dar pasidairau aplink






Atsisveikinu su Keturiasdešimt Totorių - visai smagus buvo pasibastymas netoli Vilniaus