Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Iš Veisiejų sukame link visai netoli esančio Vainežerio. Kažkada bendramintė–keliautoja Jurgita savo kelionėje aplink Lietuvą labai gražiai aprašė šią vietą „Pilna informacijos, kur buvo senas dvaras, kur naujas, kur bitės, kur liepos, kur gynybiniai įtvirtinimai... MB nueina paimti žvakelių – uždega jas prie klūpančio paminklo, o mes su vaikais vaikštom, vaikštom, vaikštom... Jau ir visai sutemo, o mane kažkodėl dar traukia eit... Turbūt kažką aš tose vietose radau... “ Seniai svajojau čia apsilankyti. Paklausite, o kas tas klūpantis paminklas?
Lietuviškąja Žana d'Ark vadinama 1831 metų sukilimo dalyvė, grafaitė Emilija Pliaterytė kartu su pusbroliu Cezariu Pliateriu suorganizavo sukilėlių būrį, kuris su sąjungininkais užėmė Zarasus, dalyvavo kituose mūšiuose. Sukilėliams nutarus trauktis link Prūsijos sienos, Emilija kartu su Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Kelionėje Emilija buvo sunkiai sužeista ir mirė būtent Vainežerio dvare. Vėliau slapta atvežta į Kapčiamiestį ir ten palaidota. Įdomu tai, kad šis paminklas – vienintelis klūpančio karžygio paminklas Europoje.
Vainežerio dvaro rūmai iškilo 18 amžiuje, šalia užveistas parkas. 1922 metais dvaro žemės buvo išparceliuotos, o 1948 metais dvaro pastatai sudegė. Išlikę tam tikri fragmentai, taip pat senas parkas, kur šiek tiek pasivaikštome. Tokia labai labai rami vieta...
Bandome ieškoti tų gynybinių įtvirtinimų, tačiau iškart neradę, nutariame, kad gal mums nelabai įdomu...
Atsisveikinę su Vainežeriu, važiuojame į Lazdijus, kur esame užsisakę nakvynę svečių namuose „Simona“ pačiame miesto centre.
Čia pat esančioje kavinėje ir pavakarieniaujame. Nustebina patiekalų kainos – brangiausias karštas patiekalas kainuoja 5,20 Eur. Ir visai skanu bei sotu.
Nors į lazdijus atvažiavome tik kaip į nakvynės vietą, po vakarienės šiek tiek ir pasivaikštome po centrą.
Paminklas Lietuvos nepriklausomybei.
Tikrai neleis pasiklysti.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko skveras ir Lazijų bažnyčia vakaro saulės apsuptyje.
Pirmoji bažnyčia Lazdijuose pastatyta 16 amžiaus viduryje. Dabartinė neobaroko stiliaus Šventos Onos bažnyčia pastatyta 1895 metais. Pasivaikštome aplink.
Įėjimą saugančios ir maldininkus pasitinkančios baltosios skulptūros.
Vakaro šešėliuose parimęs Rūpintojėlis.
Bažnyčią apeiname aplink.
Labai įdomiai sustatytos kėdės centrinėje aikštėje.
Išsimiegoję svečių namuose, važiuojame toliau. Kai planavau, ką pamatyti netoli Lazdijų, akys užkliuvo už straipsnio apie Aštriosios Kirsnos dvarą Lazdijų rajone. Prisiminiau seną kino kroniką, kur buvo paminėtas šis dvaras, nes jame veikė tarybinio ūkio administracija. Įsidėmėjau labai įdomios formos vieną iš dvaro pastatų. Kadangi visai netoli Lazdijų, nors ir į kitą pusę, nutariau, jog mums reikia šį dvarą aplankyti. Nors privati valda, tačiau po teritoriją pasivaikščioti galima. Pakeliui užsukame prie Rudaminos bažnyčios. Taip taip, Ir Lazdijų rajone yra Rudamina. Vieną Rudaminą jau turime Vilniaus pakraštyje.
Pirmoji bažnyčia Rudaminoje pastatyta 16 amžiaus pabaigoje. Ji, nors ir perstatyta, išliko iki šių dienų. Tai ankstyvojo baroko stiliaus Švč. Trejybės bažnyčia. Retai pasitaiko išlikusių bažnyčių mūsų kelionėse po Lietuvą. Bažnyčia šeštadienio rytą atidaryta, tai užsukame pasidairyti.
Mūrinėje tvoroje, juosiančioje bažnyčią – Kryžiaus kelio stotys. Labai įdomus sprendimas.
Priešais bažnyčią (nors ruda lentelė sako apie kleboniją) – buvęs Rudaminos dvaras, pradėtas kurti 16 amžiuje. Kažkodėl atidžiau jo neapžiūrėjome – Rudaminos išvis nebuvo planuose, tiesiog pakeliui...
Dvaras minimas nuo 1536 metų. Labai įdomus dvaro pavadinimas – Aštrioji Kirsna. Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Dvaro sodyba yra viena iš didžiausių Dzūkijoje – ją sudaro 19 pastatų ir parkas. Smagu, kad privačiomis lėšomis dvaras po truputį tvarkomas, čia organizuojamos šventės ir edukacijos, galima pajodinėti žirgais. O mudu tiesiog pasivaikštome po gana nemažą dvaro teritoriją. Tikrai jauku čia.
Būtent šį įdomios formos pastatą įsidėmėjau iš kino kronikų.
Pastatų, ypač ūkinių, tikrai daug.
Jauki vieta fotosesijai...
Vasaros ramybė aplink...
Grįžtame vėl pro Rudaminą ir nutariame vis tik užsukti prie piliakalnio.
Pasak legendos, Rudaminoje, jotvingių pilių vietoje kunigaikštis Ringaudas 1240 metais pastatė pilį, kurioje 1251 metais Mindaug karūnuotas Lietuvos karaliumi. Kryžiuočiai šią pilį sunaikino 1381 metais.
Lipame į piliakalnį.
Ant piliakalnio – teritorija tikrai nemaža.
Smagūs vaizdai į apylinkes nuo piliakalnio. Graži ta Lietuva...
Pasigėrėję vaizdais, lipame žemyn ir važiuojame link Seirijų. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Trečioji dalis
