Radviliškio rajone jau lankyta nemažai vietų, tačiau atsirado proga dar kažką pamatyti. Vieną rugpjūčio šeštadienį brangusis dirbo Panevėžyje iki pietų, todėl pasiūlė man atvažiuoti autobusu pas jį, o paskui jau kažkur pasivažinėsime. Prisipažinsiu – labai daug nieko neplanavau, buvau maršrutą susidėliojusi, tačiau tuo metu truputį sutriko sveikata. Vis tik į Panevėžį aš nuvažiavau. Pirmą sustojimą buvau numačiusi Burbiškio dvare, tačiau iš vakaro pamačiau, kad pakeliui yra sodyba „Molinė saulėgrąža“. O dabar saulėgrąžos madoje. Taigi pirmiausia sukame ten.
Tai šeduviškių Karalių sodyba, jau kelis metus džiuginanti visus, kviečianti pasivaikščioti, pasėdėti, pasidairyti, pasifotografuoti. Mokestis simbolinis – 2 Eurai. Šeimininkas kiekvieną atvažiuojantį pasitinka ir išlydi, parodo, kur statyti automobilį. Mums čia patinka nuo pat pirmos minutės. Tai pasidairykime kartu.
Išpuoselėtas kiekvienas kampelis. O geltona spalva suteikia tiek gerų emocijų.
Šiame pastate daug visokios keramikos ir kitų įdomybių, čia iš šeimininkų dukrelės įsigiju Radviliškio rajono magnetuką iš Surink Lietuvą kolekcijos.
Saulėgrąžos ne tik lauke, bet ir viduje. Smagųs, jaukūs akcentai...
Ir čia nakvoja Camino Lituano piligrimai. Bet jie ateis vėliau. Todėl dabar šeimininkė kviečia pasidairyti ir po piligrimams skirtas vietas. Gal kada ir aš čia dar užsuksiu... vėliau...
Toks žavingas truputį balaganėlis... Bet jis labai jaukus...
Apeiname iš kitos pusės.
Į geltongalvių saulėgrąžų jūrą galima tiesiog įbristi ir joje paskęsti...
Rūpestingai pagalvota apie vietas fotosesijoms...
Šeimininkė man ir dar kelioms moterims papasakoja apie sodybos istoriją, kaip čia buvo apleista, kaip teko senų medžių kelmus rauti, vos ne melioruoti. Užtat dabar visus džiugina. Nusiperkam šeimininkų gamybos ledų su saulėgrąžomis ir jais pasimėgaujame.
Labai stipri energetiškai vieta – tikrai rekomenduoju. O mudu sukame link Burbiškio dvaro. Tačiau nerandame, kur pasistatyti mašinos, dar privažiavę baikerių. Kažkaip tingisi kažkur toli pasistačius eiti. Nutariame, kad tiek to – atvažiuosime kitą kartą, pakeliui iš mano uošvijos Šiauliuose. Ir važiuojame prie Šeduvos dvaro. Parkas žalias ir ramus.
Liūdna, gaila ir skaudu...
Štai čia mes su choru tada stovyklavome.
Buvęs dvaro tvartas visai gražiai atrodo, berods, kažkas jį nusipirko ir sutvarkė.
Stebina buvusių arklidžių žavesys. Beje, irgi parduodama.
Išlikusi ir oficina bei vandens malūnas.
Dvaro svirnas be stogo, nors irgi parduodamas...
Paskutinis žvilgsnis į dvarą...
... ir važiuojame į patį Šeduvos miestelį, prie bažnyčios. Esu su vaikų choru čia giedojusi.
Labai įdomios formos kryžius.
Išlikęs senas postamentas su užrašu.
Toliau buvau numačiusi kelis apleistus dvarus. Tačiau ties vienu beveik įklimpome žolėse, o per krūmynus net nieko nesimatė. Iki kito atvažiavome, bet iš tolo girdėjosi bumčikai ir lojo šunys – kažkas ten gyvena, neaišku, kaip reaguos. Iki trečio dvaro jau Panevėžio rajone net nevažiavome. Užtat pakeliui stabtelėjome pasidairyti prie Sidabravo bažnyčios.
Sidabravo Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 19 amžiuje. Čia kelis metus kunigavo Juozas Tumas–Vaižgantas. Vėlgi uždaryta... Bažnyčios spalvas ir stilistiką atkartojanti varpinė. Viskas suderinta...
