Pasibastymai po Trakus ir apylinkes. Ketvirta dalis

Kuomet rengiausi pasibastyti po Trakus, ieškojau jų apylinkėse įdomių vietų, kurias galėčiau pasiekti pėsčiomis. Labai sudomino Internete rasta informacija apie senąjį Daniliškių sentikių kaimą. Jis įsikūręs maždaug 8 kilometrai nuo Trakų, Kudrionių kraštovaizdžio draustinyje. Toks atstumas man nesunkiai įveikiamas, todėl iš Trakų iškulniavau į Daniliškes. Kviečiu keliauti drauge. Pirmiausia einu vadinamuoju Semeliškių plentu.

Pravažiuojančių mašinų visai nedaug, todėl eiti smagu. Kelias gana vaizdingas. Iš vienos pusės vilnija kvepiantys grikių laukai

Pakeliui pasisveikinu su gamtos sergėtoju

Iš kitos pusės mėlynuoja smagūs ežeriokai

Vis pagaunu save galvojant - graži ta mūsų Lietuvėlė

Nuėjus apie tris kilometrus, pasitinka man svarbus kelio ženklas

Tolumoje jau matau buvusio saldainių fabriko bokštą, ties kuriuo turėsiu sukti dešinėn

Ir iš tiesų - toliau keliauju į dešinę vedančiu keliuku

Kelias labai vaizdingas, o nuotaika puiki

Kelyje esu visiškai viena, tik labai retai pravažiuoja kokia nors mašina. Praeinu pavėsingą miškelį

Ir vėl lietuviški laukai

Kartais šiek tiek neramu, ar teisingu keliu einu. Vis dar nenaudoju telefono navigacijos, o pasikliaunu savo nuojauta. Vėliau ji mane šiek tiek apgaus - bet apie tai vėliau. O kol kas prieinu kryžkelę

Kol kas viskas labai aišku, o ir einu teisinga kryptimi

Smagus keliukas toliau sau ramiai vingiuoja per miškus ir laukus

Prieinu nuorodą

Bandau įžiūrėti, kuria linkme tas piliakalnis būtų. Hmm... lyg ir panašu, jog kairėn. Ten - miško kirtavietė. Einu einu, jau seniai tie keturi šimtai metrų nueiti, o piliakalnio nei kvapo. Nėra ir jokių nuorodų. Metu akmenuką į Trakų istorinio nacionalinio parko daržą - jei jau savo Interneto tinklapyje rašote apie šį piliakalnį, gal vertėtų ir vietoje daugiau aiškumo įnešti? Taip taip, daug kas pasakys - reikia turėti navigaciją. Visiškai su tuo sutinku, tačiau... Nuorodos vis tiek būtinos. Na, bet čia tik mano pamąstymai. Kad jau neradau piliakalnio, tai gal bent kaimą vis tik turėčiau rasti?

Radau

Šiame rėžiniame kaime sentikiai apsigyveno septynioliktame amžiuje, nors pačios Daniliškės minimos nuo šešiolikto amžiaus. Tik svarbu nepainioti su kitomis Daniliškėmis, esančiomis Vilniaus pakraštyje. Taip, Lietuvoje daug vietovių vienodais pavadinimais... Na, o Trakų Daniliškėse devynioliktame amžiuje sentikių bendruomenę sudarė virš šimto žmonių. Šiuo metu kaimas, deja, nykstantis. Jame gyvena tik trys sentikių šeimos. Tačiau jis labai svarbus Lietuvos sentikių bendruomenės gyvenime. Į kaimo cerkvėje vykstančias apeigas atvyksta kitose Lietuvos vietose gyvenantys sentikiai, o į veikiančias kaimo kapines laidojami jų mirusieji.

Daniliškių kaimo viduryje tebestovi viena iš trylikos Lietuvos sentikių cerkvių, pastatyta 1817 metais, o perstatyta dvidešimto amžiaus viduryje. Cerkvė, aišku, uždaryta, bet aš mielai pasivaikštau aplink. Jauku...

Nuo cerkvės žygiuoju link sentikių kapinių

Kapinaitės nedidelės, dalis sutvarkyta, dalis jau šiek tiek apleista. Ramiai pasivaikštau, stabteliu prie mane sudominusių kapelių

Kapą tvarkančių žmonių dar pasiklausiu, gal jie vis tik žino, kur čia tas piliakalnis yra. Tačiau jie ne vietiniai ir man nieko negali pasakyti. Ką gi, tiek to. Bus tų piliakalnių. Juo labiau, kad iš Daniliškių žadu traukti apžiūrėti Bražuolės piliakalnio, taip pat esančio Trakų apylinkėse. Atsisveikinu su jaukiomis ramiomis Daniliškėmis...

... ir keliauju ieškoti Bražuolės

Kaip jau minėjau, savo pasibastymuose kol kas nenaudoju navigacijos. Prieš kelionę buvau žemėlapyje pasižiūrėjusi, kaip iš Daniliškių nueiti per miškus-laukus iki Bražuolės. Viskas atrodė labai paprasta ir netoli. Ojei, kaip klydau. Net nebežinau, kiek laiko klajojau, remdamasi velniai žino kuo - nuojauta, saulės padėtimi danguje ar tiesiog kokio angelo-sargo vedama...

Iš esmės ėjau tinkama kryptimi, tik kad daug kur privačios valdos ir niekaip nepraeisi. Vienu metu jau norėjau spjauti į viską, grįžti į Daniliškes, tada iki plento ir jau plentu nueiti iki Bražuolės. Gal šis variantas ir būtų buvęs teisingiausias, išėjus iš Daniliškių. Bet... yra kaip yra

Netoli šio gražuolio jau beveik su ašaromis akyse nusprendžiu užsukti į vieną sodybą ir pasiklausti kelio. Ačiū gerajam žmogui, kad parodė kryptį... Beje, buvau jau visai netoliese...

Pasukau rodyklės kryptimi, bet labai greitai - vėl kryžkelė be jokių ženklų. Kur eiti (dar vienas akmenukas į atsakingų asmenų daržą)? Pro šalį važiavo kombainas, tai susistabdžiau. Kombainininkas man parodė kelią, dar pridurdamas, kad piliakalnis apleistas, ir ten nieko įdomaus. Bet man vis tiek norėjosi jį surasti

Bražuolės piliakalnis svarbus tuo, jog čia stovėjusioje pilyje 1382 metais pasirašyta Bražuolės sutartis tarp Jogailos ir Vokiečių ordino. Piliakalnis įtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą, prieš kurį laiką sutvarkytas už ES pinigus

Deja... Kaip dažnai atsitinka - toliau praktiškai neprižiūrimas ir jau ganėtinai apleistas...

Lipant užpuola didžiausias spiečius uodų - čia jau praktiškai džiunglės pasidariusios

Teisingai tai kombainininkas sakė - nieko čia įdomaus. Ant piliakalnio - tiesiog nešienauta pieva

 

Pasidairiusi ir šiek tiek nusivylusi, lipu žemyn

O toliau.... einu link plento, kur manęs laukia dar šiek tiek pasibastymų. Bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje