Mano Lietuva: Šeštadienis Panemunės kelyje. Antroji dalis

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Taigi, pasimėgavę šaltibarščiais ir kava Veliuonos svetainėje, einame į pagrindinę miestelio aikštę. O joje skamba prieškarinis šlageris ir įkurtas Fotografo kiemas. Tai paroda - instaliacija, skirta žymiam Veliuonos fotografui Antanui Mickui. Šio fotografijos meistro negatyvų-stiklų kolekciją jo sūnus Vytautas yra išsaugojęs ir perdavęs Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kuriame dirbu. Ne kartą esu žavėjusis Antano Mickaus nuotraukomis, kuriose užfiksuoti Veliuonos krašto žmonės, jų buitis, darbai, šventės. Būtent su A.Mickumi man visuomet pirmiausia Veliuona asociavosi.

Iš toli pamatau labai matytą pagyvenusį žmogų su anūku. Prieinu arčiau - taigi labai netikėtai Antano Mickaus sūnus Vytautas. Prisistatau, kad iš archyvo, pasikalbam apie nuotraukas. Labai malonus ir netikėtas susitikimas.

Dar šiek tiek pasidairome aplink

Vaikštinėjame po jaukų Veliuonos miestelį, pasigėrime Nemuno panorama, įvairiomis skulptūromis.

1930 metais miestelio centre pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Paminklo autorius - Apolinaras Šimkūnas.

Einame link Veliuonos Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios.

Parapiją Veliuonoje 1421 metais įsteigė Vytautas Didysis. Dabartinė Renesanso stiliaus bažnyčia pastatyta 1644 metais.

Pirmiausia apžiūrime šalia bažnyčios esančią medinę kleboniją.

Šiek tiek pasidairome šventoriuje.

Kaip bebūtų keista, bažnyčia atidaryta, todėl turime galimybę ją apžiūrėti iš vidaus. Bažnyčia graži ir jauki.

Bažnyčioje užklydusius vis kalbina vietinis nelabai aiškus žmogelis. Vienai porelei paklausus, o kas šios bažnyčios architektas, tas atsakė: "Tai gal dar negimė, ar jau pasimirė". Geras jumoras.

Išėję iš bažnyčios, leidžiamės šiuo keliu link pagrindinio Panemunės kelio, nes norime į piliakalnius užkopti.

Apačioje išlikęs buvęs grūdų sandėlis - magazinas.

Veliuonos piliakalnių kompleksas - istorijos-archeologijos paminklas. Pats žymiausias iš jų vadinamas Gedimino kapo kalnu. Jis laikomas kunigaikščio Gedimino žūties vieta, čia stovėjusi Veliuonos pilis.

Į piliakalnį kopsiu viena - brangiausiasis ant jo kažkada yra buvęs.

Saulė kepina be proto, karšta, tačiau vaizdai viską atperka.

Ant piliakalnio pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui.

Nulipusi žemyn, vėl lipu aukštyn akmenimis grįstu keliu į miestelį. Lipdama gėriuosi piliakalniais ir vidurvasario žaluma.

Pakeliui - paminklas deivei Velionai, senovės lietuvių mirties, amžinybės ir vėlių deivei. Istorikas Teodoras Narbutas Veliuonos miestelio pavadinimą kildina būtent iš šios deivės vardo.

Veliuonos dvaras - 19 amžiaus pradžios klasicistinės architektūros paminklas. Dvaro rūmus pastatė didikai Zaleskiai. 1909 metais dvarą nupirko P.Vakselis. Po pirmojo pasaulinio karo čia veikė pradinė mokykla, sovietiniais metais - vidurinė mokykla, vėliau - kraštotyros muziejus. Deja, šiuo metu dvaras tuščias ir apleistas, nors dar nesugriuvęs ir išlaikęs savo pirmykštį žavesį.

Apeinu aplink dvaro rūmus.

Pasivaikščioję šalia dvaro, sėdame į automobilį ir važiuojame link Veliuonos kapinių.

Beveik sunykusios evangelikų - liuteronų kapinės.

Kitoje pusėje - senosios žydų kapinės, kurių tiesiog nebelikę, tik paminklinis akmuo.

Važiuojančius Panemunės keliu, laimina Kristus. Tai skulptoriaus Sigito Straigio sukurta skulptūra, stovinti ant aukšto kalno.

Dar vienas žvilgsnis į Nemuną....

.... ir važiuojame prie Belvederio dvaro. Pasistatome mašiną ir einame link pagrindinių rūmų, pakeliui apžiūrėdami buvusį ūkinį pastatą.

Dvarą iš Tiškevičių 1820 metais nusipirko Kleopas Burba. 1830 metais jis pasistatydino romantizmo stiliaus rūmus su bokšteliu. Todėl dvaras imtas vadinti Belvederiu. Tarpukariu dvaras buvo išparduotas dalimis, vėliau ilgą laiką jame veikė įvairios žemės ūkio mokyklos. Ilgą laiką dvaras buvo neprieinamas pro šalį važiuojantiems keleiviams – jie tik iš išorės galėjo apžiūrėti dvaro architektūrą ir pasigrožėti nuostabiais apylinkių vaizdais. Privatizuotas dvaras po truputį nyko. Tačiau šiuo metu dvaras atgyja. Šią vasarą Belvederio dvaro vidus tapo prieinamas plačiajai visuomenei – į dvaro vidų gali pakliūti visi norintys. Nors pastato viduje jau senai nebeliko buvusios prabangos, tačiau dar ir dabar yra kur akis paganyti. Pasak naujojo dvaro valdytojo, bendrovės „Sakis“ direktoriaus Valdo Malinausko, Belvederio dvaras savo duris lankytojams atvėrė neatsitiktinai – tai iki kitų metų vasaros galimybė pamatyti dvarą taip, kaip jis dabar atrodo, nes dvaro laukia dideli pokyčiai.

Tiesą sakant, atvažiuodami net nežinojome, jog galima užeiti į vidų. Dvaras tapo atviras lankytojams būtent tą ilgąjį savaitgalį. Netikėta, bet maloni staigmena. Užeiname į vidų, susimokame po 3 Eur, gauname po prožektorių. Buvo visai įdomu pasivaikščioti.