Ten, kur Lėvuo susitinka su Svalia

Šiemet mano pasibastymai po Lietuvą prasidėjo gana vėlai. Vėlyvas lietingas pavasaris, karas Ukrainoje, darbai aplink namą (įsikūrėme tik pernai rudenį), šiek tiek sustreikavusi sveikata tikrai išbalansavo. Kelionėms ūpo ilgai nebuvo. Tačiau pagaliau turiu labai ilgas atostogas. Namie ištisai juk nesėdėsiu. Ištaikiusi šiek tiek mažiau lietingą dieną, nutariau nuvažiuoti pasibastyti į Pasvalį. Šiame Šiaurės Lietuvos mieste anksčiau nesu buvusi, todėl visai įdomu. Iš anksto pasižiūriu, ką norėčiau čia pamatyti. Lyg ir nieko labai daug įdomaus nėra, tačiau... pamačiau tikrai daugiau nei tikėjausi. Pasvalys man pasirodė labai jaukus, turintis savito žavesio. Šiam miestui pažinti iš esmės užtenka keturių valandų (jei neisi į muziejų). Bet apie viską iš pradžių.

Į Pasvalį iš Vilniaus važiavau Biržų autobusu anksti ryte. Kadangi lietų žadėjo tik po pietų, tai šiek tiek po 10 valandos ryto jau lipau iš autobuso Pasvalio autobusų stotyje. Pasinaudoju nemokamu stoties tualetu ir einu bastytis. Debesuota, lyg ir bando niauktis, tačiau kol kas nelyja. Nutariu iškart keliauti į smegduobių parką, nes per lietų galėsiu ir muziejuje paslampinėti. Tik išėjusią iš stoties aikštelės mane pasitinka šis piešinys ant sienos

Akimirką susimąstau – tiek man matytas vaizdas. Labai greitai susigriebiu, kad tai iš Pasvalio krašto kilęs Vilhelmas Janiselis su šeima. Menininko Armino Raugevičiaus sukurtame piešinyje pavaizduotas istorinis fotoaparatas, kurį fotografas ir tautodailininkas V.Janiselis, tremiamas su šeima į Sibirą, išsivežė paslėpęs duonos kepale. Sibire fiksavo tremtinių kasdienybę. Keli šimtai Vilhelmo Janiselio unikalių fotonegatyvų yra paskelbti UNESCO paveldu ir saugomi ten, kur aš dirbu – Lietuvos centriniame valstybės archyve. Šalia fotoaparato visa Janiselių šeima – tėtis Vilhelmas, mama Matilda, vaikai Adona, Emilija, Algirdas ir Jonas. Jonas Janiselis kažkada net dirbo archyve. Šis piešinys buvo smagus kelionės pradžios atradimas. O toliau patraukiau link Smegduobių parko, tačiau pakeliui dairiausi ir fiksavau įdomius akcentus.

Pasvalyje tikrai nepaklysi...

Įdomūs medinukai, sukurti skulptoriaus Stasio Motiejūno

Galiausiai ateinu į Smegduobių parką.

Vienintelis pasaulyje Smegduobių parkas pradėtas kurti 2004 metais sovietmečiu nacionalizuotose ūkininkų Avižonių žemėse. Parkas atidarytas 2009 metais, jame išlikę keliasdešimt įvairaus dydžio ir amžiaus smegduobių. Sodri parko žaluma kviečia pasivaikščioti.

Baltas baltas kaip vyšnios viršūnė,

Žydro veido kaip žydras dangus,

Kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė

Per pasaulį keliauja žmogus. (Bernardas Brazdžionis)

Poetas kilęs iš Pasvalio krašto...

 Vaikštai po parką, o smegduobės iškyla netikėtose vietose...

Smegduobių parko lankytojus sergsti septynios šventųjų skulptūros, kurias 2011 metais ant kalvelės įkūrė Pasvalio krašto medžio drožėjai, susibūrę į stovyklą „Šilo geniai“.

Adolfo Teresiaus šventoji Barbora globoja geologus ir kalnakasius.

Stasio Motiejūno šventoji Ona prižiūri derlingus krašto laukus.

Kęstučio Krasausko šventasis Kristoforas saugo žmones nuo nelaimių keliuose ir gamtos sticijų.

Arūno Grušo šventasis Antanas padės surasti tuos, kuriuos prarijo smegduobės.

Petro Pranskūno šventasis Petras atrakins Dangaus vartus.

Gražvydo Švaikausko šventoji Agota sergsti miestą nuo gaisrų.

Šiek tiek atskirai nuo kitų įkurdinta Vytauto Jackūno švetoji Cecilija rūpinasi, kad Pasvalys būtų linksmas miestas.

Ir vėl vaikštau tarp smegduobių.

Kol maklinėjau po Smegduobių parką, tamsūs debesys šiek tiek išsisklaidė ir bandė šypsotis saulė. Einu link miesto centro. Nors kiek čia to kelio – keli žingsniai.

Pakeliui stabteliu prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. 1557 metais būtent Pasvalyje Žygimantas Augustas pasirašė svarbias sutartis su Livonijos ordinu. Paminklas atidengtas 2018 metais. Įdomu tai, jog paminklą sukūrė ukrainiečių skulptoriai Olesius Sydoriukas ir Borisas Krylovas. 

Išlikę raudoni mūrai...

Labai spalvotas namas...

...iš kurio šono...

....nesibalamutink... Taip ir nežinau iki šiol, kas tai...

Pasvalio kultūros centras su Tautiškos giesmės žodžiais

Prie Kultūros centro žvilgsnį patraukia suoliukas su metaliniu paukščiu. Prieinu arčiau – krūme šalia iš tiesų sučiulba paukštis... Toks mistinis sutapimas, o gal ženklas? 

Pasisukioju šalia Kultūros centro. Čia dar grįšiu vėliau.

Skulptūra „Laukuose“ šalia Kultūros centro, pastatyta dar 1973 metais.

Kitoje gatvės pusėje – Vytauto Didžiojo aikštė. Tai nedidelis istorinis Pasvalio centras.

Kadangi kėliausi ir pusryčiavau anksti, jaučiuosi šiek tiek išalkusi. Užsuku į čia pat įsikūrusią kavinę „Arka“. Nutariu suvalgyti sriubos, o ji kainuoja... 50 centų... Ką???? Gal 1,50? Ne, 50 centų... Seniai tokių kainų nemačiau. Skani ir tiršta perlinių kruopų sriuba buvo pats tas.

Pavalgiusi bastausi toliau. Planuose buvo aplankyti bibliotekoje esantį rašytojo Mariaus Katiliškio kambarį. Tačiau, pasirodo, tam reikia iš anksto susitarti telefonu. Ką gi...

Kitoje aikštės pusėje baltuoja Pasvalio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia. Pirmoji bažnyčia Pasvalyje pastatyta dar 15 amžiaus pabaigoje. Dabartinė šiek tiek barokinė, šiek tiek istoristinė bažnyčia pastatyta 18 amžiaus pabaigoje.

Dvylikta valanda... Skamba varpai... Įdomus jausmas stovėti šalia...

Bažnyčia vidury darbo dienos atidaryta, tai užeinu vidun pasidairyti ir pasibūti...

Gražu ir šviesu...

Šalia bažnyčios – kryžius raudonojo teroro aukoms atminti.

Už bažnyčios stabteliu prie išlikusio vieno seniausių Pasvalio pastatų – buvusios špitolės (ligoninės neturtingiesiems).

Pasvalys neatsiejamas nuo muzikanto Antanėlio, todėl einu su juo pasisveikinti.

Ar žinote legendą apie vargšą muzikantą Antanėlį ir tragišką jo likimą? Dar yra pasvaliečių, menančių jo virkdomo smuiko melodijas ant senojo Lėvens tilto. Muzika ypač žavėjo jaunas merginas. Paliečiau Antanėlio ranką ir... jis prabilo į mane... Daug ko papasakojo... Dar ir norą galbūt išpildys...

Ant tiltelio – šiek tiek Pasvalio istorijos.

Paminklas Pasvalio 500-osioms metinėms. Garbingo amžiaus Pasvalys jau sulaukęs.

Šaukiu aš tautą – dar vienas poeto Bernardo Brazdžionio atminimo įamžinimas Lėvens ir Svalios sandūroje.

Rami Lėvens tėkmė...

Ir neramios dūšios Svalia, skubanti į Lėvens glėbį...

Tokia mistiška Antanėlio figūrą...

Grįžtu tilteliu atgal į centrą.

Einu per tiltą į kitą Lėvens pusę.

Baltoji gulbė ir ją saugantys angelai pakrantėje...

Septynių angelų skulptūros pastatytos 2010 metais Lėvens šlaite, priešais senuosius bažnyčios šventoriaus vartus. Tartum sargybiniai stovi Stasio Motiejūno „Vilties“ ir Petro Pranskūno „Gyvybės“ angelai. Žemiau įsitaisę Kęstučio Krasausko „Žvejų“, Gražvydo Švaikausko „Liūdėsio“, Virginijaus Jackūno „Nuolankumo“ ir Vytauto Jackūno „Kiekvienam“ angelai. Arčiausiai vandens – Arūno Grušo „Kalbos angelas“.

Pereinu į kitą tilto pusę.

Čia klega Klėties teatras...

... ir liepsnoja aguonos...

Mano kelias veda ten...

Tik pasukusią į jaukią Kalno gatvelę pasitinka koplytstulpis Pasvalio krašto knygnešiams.

Kalno gatvelė tokia štai tokia...

Neužilgo prieinu

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas, jo dabartinis gylis 20 metrų. Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Sakoma, kad nuo šaltinio sklinda sieros vandenilio kvapas. Tačiau aš, tiesą pasakius, jokio kvapo šalia nepajutau. Vanduo kaip vanduo, tik žalsvos spalvos. Į urvą, iš kurio išteka šaltinis, aišku nepateksi. Tai tik pasidairiau aplink.

Grįžtu į Kalno gatvelę ir einu toliau. Kažkur prie gyvenamojo namo rymo Rūpintojėlis, saugodamas žmonių ramybę...

Galiausiai prieinu...

Pasvaliečio muziejininko Antano Stapulionio sodyboje sukaupta dubenuotųjų akmenų ir girnapusių kolekcija po atviru dangumi. Joje virš 300 eksponatų – 214 girnapusių, 64 dubenuotieji akmenys, 7 pėduotieji akmenys, 2 akmenys–riboženkliai bei malūno krumpliaračių ekspozicija. Gana keista ir šiek tiek mistiška vieta, bet tikrai įdomi ir turinti savą dūšią. Savo atmosfera ji man kažkiek priminė Vaclovo Into sodybą Mosėdyje. Ilgokai vaikščiojau tarp akmenų ir girnapusių, gerdama jų energiją. Kviečiu pasivaikščioti kartu.

Iki soties pasimėgavusi akmenų galia, grįžtu atgal į centrą.

Užsuku į Kultūros centro kavinukę ir pasimėgauju kava su morkų pyragu...

... ir vaizdu pro langą... Vėl kaupiasi tamsūs debesys, bet kol kas nelyja...

Nutariu eiti link Pasvalio krašto muziejaus, kur noriu įsigyti magnetuką iš Surink Lietuvą kolekcijos, o gal ir patį muziejų apžiūrėti visai būtų neblogai. Toje pačioje gatvelėje, kur ir muziejus, pamatau įspūdingą piešinį ant namo sienos. Tikrai labai gražu ir prasminga...

Prieinu muziejų...

Magnetuką įsigiju, tačiau... mane labai sudomina šis stendas. Nutariu muziejaus nelankyti, o pamatyti keletą stende nurodytų vietų.

Pirmiausia tai kitoje tilto per Lėvenį pusėje esanti buvusi...

 

1916 metais siaurąjį geležinkelį iš Pasvalio į Guberniją nutiesį vokiečiai miškui ir kitoms gėrybėms vežti. Vėliau atsirado atkarpa iš Pasvalio į Biržus. 1941 metais iš Pasvalio geležinkelio stoties į Sibirą buvo vežami tremtiniai – 2010 metais čia atidengta paminklinė kompozicija. Geležinkelio stotis nebeveikia, pastate gyvena žmonės, bet dar išlikęs užrašas ant pastato.

Grįžtančią į centrą užklumpa gana smarkus lietus. Bastausi lietingomis senojo Pasvalio gatvelėmis...

Pasvalio Petro Vileišio gimnazija ir paminklas šiam lietuvių tautos šviesuoliui prie jos. Įdomiai apipavidalinta alėja priešais gimnaziją.

Kadangi vis dar lyja, nors ir nelabai smarkiai, nutariu namo grįžti ankstesniu autobusu. Muziejaus vis tiek nelankysiu. Mano kelias veda pro senąsias Pasvalio kapines.

Nepriklausomybės pradžioje kapinėse pastatytas paminklas tremtiniams.

Šiek tiek pasivaikštau po senąsias kapinaites – sodri žaluma ir jauki ramybė. Amžinąjį atilsį čia palaidotiesiems...

Ateinu į autobusų stotį ir sulaukiu Biržų autobuso, kuris parveža mane į Vilnių. Buvo tikrai smagus pasibastymas po jaukųjį Pasvalį su unikaliosiomis smegduobėmis ir girnomis, muzikantu Antanėliu, Bernardo Brazdžionio pėdsakais, baltąja Pasvalio bažnyčia... Ten, kur Lėvuo susitinka su Svalia...