Vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį labai jau nesisėdėjo namie, nors iš anksto nieko nebuvome planavę. Brangiausias sako, gal važiuojam pas jo kolegą į Panevėžio rajoną trumpam, o paskui kažkur šalia pasimakaluosime. Kaip tik visai netoli Hortenzijų parkas, kuriame dar nesame buvę. Taigi, Panevėžio rajonas, trumpas pasibuvimas pas kolegą sode ir važiuojam lankyti hortenzijų.
2021 metais Panevėžio rajone, Kakūnų kaime buvo oficialiai atidarytas panevėžiečių šeimos Rūtos Čepukonytės ir Mariaus Bilkio puoselėjamas Hortenzijų parkas. Hortenzijų čia tūkstančiai, įvairiausių spalvų ir atspalvių. Bilieto kaina – 5 Eur. Vaikštai ir gėriesi... Pasivaikščiokime kartu.
Žmonių nemažai, tačiau to labai nesijaučia, nes visi pasklidę po nemažą teritoriją. Beje, hortenzijų čia galima ir įsigyti. Mūsų tai kol kas nedomina, todėl iki soties pasivaikščioję, važiuojame į Palėvenę Kupiškio rajone. Pasistatome mašiną šalia bažnyčios ir einame pasivaikščioti.
Palėvenės Šv.Domininko barokinė bažnyčia pastatyta 1676 metais, šalia įkurtas dominikonų vienuolynas. Vienuolynas turėjo savo gausią biblioteką, taip pat šalia veikė parapijinė mokykloje. Šioje mokykloje kelis metus mokėsi garsusis architektas Laurynas Gucevičius. Iki mūsų dienų išlikusi ne tik baltoji gulbė bažnyčia, bet ir dalis vienuolyno pastatų, kurie po truputį tvarkomi. Mes pasivaikštome aplink. Berods, vyksta Šv.Domininko atlaidai, tai privažiavę daug žmonių.
Užsukame ir į bažnyčią, kur po pamaldų vyksta klasikinės muzikos koncertas. Trumpai pasidairome ir pasiklausome.
Apeiname vienuolyno pastatus. Smagu, kad neapleista, kad tvarkinga ir jauku.
Gal arbatos?
Buvusiame svirne įrengta nedidelė ekspozicija, o rūsiuose galima užsisakyti vienuolių valgių degustaciją–edukaciją. Lyg ir turėtų dar dirbti, tačiau šalia buvę keli žmonės, mus pamatę, staigiai pasišalino. Nutarėme, kad nenorėjo su mumis užsiimti, aprodyti ekspozicijos. Nelabai gražu, bet ką padarysi. Pasijuokėme ir tiek.
Toliau mūsų kelias veda į netoliese esantį Palėvenės dvarą. Na, kadangi jau kviečią pasivaikščioti, tai pasinaudosime kvietimu.
Palėvenės dvaro pradžia – palivarkas, minimas nuo 15 amžiaus pabaigos. Nuo 17 amžiaus iki 1940 metų dvaras priklausė Komarų giminei. Po Antrojo pasaulinio karo dvare veikė „Anykščių vyno“ filialas, gamyklos cechas, pastatais naudojosi ir Kupiškio miškų ūkis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras grąžintas paskutinio savininko Bogdano Komaro anūkei. Dvare galima švęsti šventes, organizuojami įvairūs renginiai. Labai jauku ir tvarkinga.
Ketinome tik šiek tiek pasivaikščioti. O bet tačiau... Gavome vyšnaitę ant torto. Mus besidairančius užkalbina kokių 9–10 metų mergaitė, prisistato esanti dvaro savininkės proanūkė Marta ir pasisiūlo mus visur pavedžioti. Jau kokią smagią ekskursiją apturėjome... O kiek visko sužinojome iš jaunosios dvarininkaitės.
Tame bokšte vyrai kortuodavę ir vyną gerdavę....
Buvusi oficina – tarnų namas. Čia dabar žirgus laiko.
Dvare gyvena ir keturios ožkytės. Marta jas pristato vardais (tiesa, jau nebepamenu...)
Labai smagus netikėtumas čia mums buvo. Šauni jaunoji dvarininkaitė.
Ar žinojote, kad Kupiškio rajone yra du Subačiai? Miestas ir miestelis, arba Subačius ir Senasis Subačius. Mudu pirmiausia privažiuojame tiesiog Subačių, nes sudomina jame išlikęs buvęs magazinas arba grūdų sandėlis.
Pastatytas 19 amžiaus viduryje iš lauko akmenų ir gana gerai išsilaikęs.
Įamžinta istorija. Bet nerandame jokios informacijos, kas pastate dabar yra. Galbūt nieko?
Toliau važiuojame į kitą – Senąjį – Subačių. Stojame prie bažnyčios ir einame truputį pasidairyti.
Pirmoji bažnyčia Senajame Subačiuje pastatyta pačioje 16 amžiaus pabaigoje. 18 amžiuje čia veikė parapijinė mokykla. Subačiuje kelis metu kunigavo poetas Antanas Strazdas. Dabartinė istorizmo stiliaus Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 1884 metais. Kadangi jau sekmadienio popietė, tai bažnyčia uždaryta.
Priešais bažnyčią, kitoje gatvės pusėje pamatau paminklinį akmenį senajai parapijinei mokyklai.
Iš Senojo Subačiaus sukame link Anykščių rajone esančio, deja, apleisto Pelyšos dvaro. O dvaro rūmai neįprasti, net ekstravagantiški.
Dvaro rūmai iškilo 1823 metais, tuo metu dvaras priklausė Ukmergės pavieto ribų teisėjui Jonui Danisevičiui. Sienų puošyba labai įdomi, ir nėra aišku, kodėl būtent tai pasirinkta. Bet tikrai gražu...
Toliau svarstome, pro kur važiuoti namo – nelabai norisi dardenti žvyrkeliais ar šunkeliais. Pasirenkame pro Troškūnus. Čia esame jau buvę, kai 2020 metais keliavome po Anykščių rajoną. Bet visai smagu atgaivinti prisiminimus.
Jau tada stebinęs paminklas Šventajam Hubertui...
Dar keli jaukaus miestelio akcentai... Ir namo...
