Savo pasakojime apie Jašiūnus minėjau, kad iš šio miestelio, aplankiusi dvarą, autobusu nuvažiavau pasidairyti po Šalčininkus. Autobuso bilietas nuo Jašiūnų iki Šalčininkų kainavo tik 0,90 eur, o kelionė tetruko apie dvidešimt minučių.
Trumpai apie Šalčininkus. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šalčininkai minimi jau keturiolikto amžiaus pradžioje, kuomet jų apylinkėse siautėjo kryžiuočiai. Pirmoji Šalčininkų bažnyčia pastatyta penkioliktame amžiuje, tiesa, ji nėra išlikusi. Tuo metu Šalčininkai jau buvo miestelis, kuriame gyveno lietuviai, lenkai, totoriai. Tačiau miesto teises Šalčininkai gavo tik po Antrojo pasaulinio karo. Savo vardą Šalčininkai gavo nuo Šalčios upelio, tekančio per miestą. Apie 70 procentų gyventojų sudaro lenkai, todėl beveik visi užrašai mieste pateikiami dviem kalbom.
Taigi, išlipu autobusų stotyje
Prie pat stoties - nedidelės tarybinių karių kapinės. Čia palaidoti 57 kariai, žuvę 1944 metais
Einu link Šalčininkų rajono savivaldybės, esančios visai netoli stoties. Savivaldybės aikštėje - kukliai šokantis fontanas
O taip pat paminklas poetui Adomui Mickevičiui, kuris dažnai atvykdavo į Šalčininkus aplankyti savo draugo kunigo. Paminklas pastatytas 1998 metais, švenčiant poeto 200-ąsias gimimo metines. Paminklo autoriai - tėvas ir sūnus Bronislavas ir Rimvydas Vyšniauskai (skulptorius ir architektas). Paminkle lietuvių ir lenkų kalbomis užrašyti žodžiai "Žvelk širdimi į širdį"
Kitoje Savivaldybės aikštės pusėje - dvikalbiai "Senukai"
Tiesą sakant, su nuorodomis Šalčininkuose gana striuka. Gal todėl, kad tai vis tik neturistinis miestas? Vieninteles rodykles radau tik prie savivaldybės
Grįžtu vėl prie autobusų stoties ir einu į kitą pusę Vilniaus gatve, žvalgydamasi aplinkui. Iš tiesų, nieko labai įdomaus ten nėra, todėl labai greit apsisuku ir grįžtu atgal. Užfiksuoju tik keletą vaizdų
Pasuku į šoninę gatvę, pavadintą skambiu vardu - Nepriklausomybės
Šioje gatvėje užsuku į kaimiško stiliaus kavinę ir labai skaniai bei nebrangiai papietauju. Bandau sukiotis aplink ir ieškoti Šalčininkų katalikų ir stačiatikių bažnyčių, bet randu tik štai ką
Kadangi jokių nuorodų nėra, bažnyčių taip ir nerandu. Vėliau Internete pasižiūrėjau, kad jos įterptos tarp gyvenamųjų namų. Ką gi, reikia žinoti tikslius adresus :) O šiaip Šalčininkuose yra Šv.Apaštalo Petro bažnyčia (pastatyta 1835 metais) bei stačiatikių Šv.Tichono maldos namai (pastatyti 1996 metais).
Suku į nedidelį parką. Tai J.Sniadeckio gimnazijos parkas, sutvarkytas už ES lėšas ir pritaikytas bendruomenės poreikiams.
Už tuos pačius ES pinigus taip pat sutvarkytas ir gimnazijos sporto aikštynas. Atrodo gana solidžiai
Beje, Šalčininkuose taip pat yra ir lietuviška Tūkstantmečio gimnazija, bet iki jos nenuėjau, nes vėlgi nebuvau užsirašiusi adreso, o paklausti žmonių patingėjau.
Grįžtu į centrą ir žygiuoju ieškoti buvusio Šalčininkų dvaro rūmų. Pakeliui randu paminklą 1863-1864 metų sukilimo vienam iš vadų K.Kalinauskui. Labai netikėtas jo vardo ir pavardės variantas
Pasakojimo pradžioje minėjau, kad Šalčininkų miesto pavadinimas kildinamas nuo per miestą tekančios Šalčios upelio vardo. Dviejose vietose Šalčia praplatėja (o gal buvo praplatinta), ir susidaro tvenkiniai, šalia kurių visai smagu pasivaikščioti
Kitoje tvenkinio pusėje, Plento gatvėje, įsikūrę buvę Šalčininkų dvaro rūmai. Pirmą kartą dvaras minimas jau keturioliktame amžiuje, priklausė didikams Hlebavičiams ir Chodkevičiams. Devynioliktame amžiuje dvarą nusipirko prūsų kilmės dvarininkas K.F.Vagneris. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Algirdas, kuris ir pastatė dabartinius neoklasicizmo stiliaus rūmus. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi S.Moniuškos menų mokykla
Nedideliame parkelyje šalia rūmų - koplytstulpiai
Dar šiek tiek pasivaikštau Plento gatve
Šalčininkai, pasirodo, ir paplūdimį turi
Ir grįžtu atgal link stoties, pakeliui palydima tvenkinio ir kryžiaus
Sulaukiu autobuso ir grįžtu į Vilnių. Autobuso bilietas kainavo, jei gerai pamenu, 2,47 eur. Nežinau, ar rekomenduočiau aplankyti Šalčininkus, bet jei bus pakeliui ar šiaip kas blaškysis po tuos kraštus, galite kelioms valandoms užsukti.
Trumpai apie Šalčininkus. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šalčininkai minimi jau keturiolikto amžiaus pradžioje, kuomet jų apylinkėse siautėjo kryžiuočiai. Pirmoji Šalčininkų bažnyčia pastatyta penkioliktame amžiuje, tiesa, ji nėra išlikusi. Tuo metu Šalčininkai jau buvo miestelis, kuriame gyveno lietuviai, lenkai, totoriai. Tačiau miesto teises Šalčininkai gavo tik po Antrojo pasaulinio karo. Savo vardą Šalčininkai gavo nuo Šalčios upelio, tekančio per miestą. Apie 70 procentų gyventojų sudaro lenkai, todėl beveik visi užrašai mieste pateikiami dviem kalbom.
Taigi, išlipu autobusų stotyje
Prie pat stoties - nedidelės tarybinių karių kapinės. Čia palaidoti 57 kariai, žuvę 1944 metais
Einu link Šalčininkų rajono savivaldybės, esančios visai netoli stoties. Savivaldybės aikštėje - kukliai šokantis fontanas
O taip pat paminklas poetui Adomui Mickevičiui, kuris dažnai atvykdavo į Šalčininkus aplankyti savo draugo kunigo. Paminklas pastatytas 1998 metais, švenčiant poeto 200-ąsias gimimo metines. Paminklo autoriai - tėvas ir sūnus Bronislavas ir Rimvydas Vyšniauskai (skulptorius ir architektas). Paminkle lietuvių ir lenkų kalbomis užrašyti žodžiai "Žvelk širdimi į širdį"
Kitoje Savivaldybės aikštės pusėje - dvikalbiai "Senukai"
Tiesą sakant, su nuorodomis Šalčininkuose gana striuka. Gal todėl, kad tai vis tik neturistinis miestas? Vieninteles rodykles radau tik prie savivaldybės
Grįžtu vėl prie autobusų stoties ir einu į kitą pusę Vilniaus gatve, žvalgydamasi aplinkui. Iš tiesų, nieko labai įdomaus ten nėra, todėl labai greit apsisuku ir grįžtu atgal. Užfiksuoju tik keletą vaizdų
Pasuku į šoninę gatvę, pavadintą skambiu vardu - Nepriklausomybės
Šioje gatvėje užsuku į kaimiško stiliaus kavinę ir labai skaniai bei nebrangiai papietauju. Bandau sukiotis aplink ir ieškoti Šalčininkų katalikų ir stačiatikių bažnyčių, bet randu tik štai ką
Kadangi jokių nuorodų nėra, bažnyčių taip ir nerandu. Vėliau Internete pasižiūrėjau, kad jos įterptos tarp gyvenamųjų namų. Ką gi, reikia žinoti tikslius adresus :) O šiaip Šalčininkuose yra Šv.Apaštalo Petro bažnyčia (pastatyta 1835 metais) bei stačiatikių Šv.Tichono maldos namai (pastatyti 1996 metais).
Suku į nedidelį parką. Tai J.Sniadeckio gimnazijos parkas, sutvarkytas už ES lėšas ir pritaikytas bendruomenės poreikiams.
Už tuos pačius ES pinigus taip pat sutvarkytas ir gimnazijos sporto aikštynas. Atrodo gana solidžiai
Beje, Šalčininkuose taip pat yra ir lietuviška Tūkstantmečio gimnazija, bet iki jos nenuėjau, nes vėlgi nebuvau užsirašiusi adreso, o paklausti žmonių patingėjau.
Grįžtu į centrą ir žygiuoju ieškoti buvusio Šalčininkų dvaro rūmų. Pakeliui randu paminklą 1863-1864 metų sukilimo vienam iš vadų K.Kalinauskui. Labai netikėtas jo vardo ir pavardės variantas
Pasakojimo pradžioje minėjau, kad Šalčininkų miesto pavadinimas kildinamas nuo per miestą tekančios Šalčios upelio vardo. Dviejose vietose Šalčia praplatėja (o gal buvo praplatinta), ir susidaro tvenkiniai, šalia kurių visai smagu pasivaikščioti
Kitoje tvenkinio pusėje, Plento gatvėje, įsikūrę buvę Šalčininkų dvaro rūmai. Pirmą kartą dvaras minimas jau keturioliktame amžiuje, priklausė didikams Hlebavičiams ir Chodkevičiams. Devynioliktame amžiuje dvarą nusipirko prūsų kilmės dvarininkas K.F.Vagneris. Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Algirdas, kuris ir pastatė dabartinius neoklasicizmo stiliaus rūmus. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi S.Moniuškos menų mokykla
Nedideliame parkelyje šalia rūmų - koplytstulpiai
Dar šiek tiek pasivaikštau Plento gatve
Šalčininkai, pasirodo, ir paplūdimį turi
Ir grįžtu atgal link stoties, pakeliui palydima tvenkinio ir kryžiaus
Sulaukiu autobuso ir grįžtu į Vilnių. Autobuso bilietas kainavo, jei gerai pamenu, 2,47 eur. Nežinau, ar rekomenduočiau aplankyti Šalčininkus, bet jei bus pakeliui ar šiaip kas blaškysis po tuos kraštus, galite kelioms valandoms užsukti.
