Auksinis ruduo Švenčionyse

Švenčionyse vaikystėje esu buvusi ne kartą. Čia gyveno artimi tėvų draugai, todėl juos dažnai aplankydavome įvairiomis progomis. Tačiau po patį miestelį iš esmės tuomet neteko pasivaikščioti. Todėl nutariau apsilankyti Švenčionyse ir juos patyrinėti. Juo labiau, kad buvo nuostabios auksinio rudens dienos, kuomet saulė visus džiugino, o jos spinduliai linksmai žaidė tarp ryškiai geltonų medžių lapų. Į Švenčionis važiavau autobusu, kelionė truko pusantros valandos. Susisiekimas visuomeniniu transportu su Švenčionimis pakankamai geras, autobusai važiuoja gana dažnai. Švenčionyse nevažiuoju iki autobusų stoties, bet išlipu stotelėje tik įvažiavus į miestelį. Gatvė, aišku, pavadinta Vilniaus vardu. Kodėl ne autobusų stotyje? Todėl, kad pirmiausia bastysiuosi ne po pačius Švenčionis, o eisiu apžiūrėti už 2 kilometrų esančios Cirkliškio dvaro sodybos. Bet apie viską iš pradžių.
Taigi, einu link Cirkliškio...

... ir dar nepriėjusi kelio ženklo, kad Švenčionys baigiasi ir prasideda Cirkliškis, pamatau šią nuorodą

Hmm... Įdomu... Kai ruošiausi kelionei ir dėliojausi informaciją apie lankytinus objektus, apie tai nebuvau skaičiusi. Ką gi, bus atradimas. Todėl metu kelią dėl takelio ir žygiuoju rodyklės kryptimi

Labanoro mūšis - kautynės, įvykusios 1945 metų kovo 11-13 dienomis tarp Tigro rinktinės partizanų ir sovietų karių. Partizanai buvo įsitvirtinę dviejuose bunkeriuose, deja, jų jėgos buvo per silpnos. Bunkeriai buvo sunaikinti, daliai partizanų pavyko pasitraukti, tačiau nemažai jų žuvo. Jų palaikai siauruku geležinkeliu buvo nuvežti į Švenčionis ir išniekinti miestelio aikštėje, o vėliau užkasti šioje vietoje. Tačiau nemažų nuostolių patyrė ir sovietai. Vietos gyventojai, suvaryti tvarkyti žuvusių sovietų karių kūnų, jų suskaičiavo apie 300. Žuvusių partizanų atminimui skirta kompozicija atidengta 2003 metais. 

Šiek tiek pasivaikštau, pastoviu prie atminimo ženklų, tyliai mintyse pagerbiu žuvusius partizanus

Grįžtu atgal į Vilniaus gatvę ir žygiuoju link Cirkliškio, pakeliui mėgaudamasi auksinio rudens spalvomis

Cirkliškio dvaro sodyba visai čia pat, o į ją veda jauki klevų ir liepų alėja

Cirkliškio dvarą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis, vėliau kiti kilmingieji. Dabartinius rūmus  19 amžiuje pastatė grafai Mostovskiai, kurie už 1863 metų sukilimo rėmimą buvo ištremti į Sibirą. Sovietmečiu dvare veikė tarybinis ūkis-technikumas. Šiuo metu čia įsikūrusi Cirkliškio seniūnija bei Švenčionių profesinio rengimo centras

Dvaro rūmus puošia gražus šešių kolonų portikas

Yra išlikę keletas kitų dvaro sodybos pastatų, iš kurių įspūdingiausiai atrodo buvusi ledainė

Pažliugusia pieva apeinu dvaro rūmus iš kitos pusės

Ištyrinėju šalia rūmų esančią Cirkliškio dvaro ir parko schemą...

... ir einu pasibastyti čia pat prasidedančiu Cirkliškio pažintiniu miško taku

Apie šį taką informacijos Internete nėra daug. Pažintinis takas, įkurtas vietoj buvusio dvariškių pasivaikščiojimo tako, jungia dvarą su Cirkliškio piliakalniu. Takas vingiuoja per dar 1830 metais Domicelės Mostovskienės įkurtą Cirkliškio dvaro parką, kuris dabar virtęs tiesiog mišku. Kadangi tai pažintinis takas, jame įrengti informaciniai stendai. Jų yra visokių - vieni tvarkingi, kiti jau apleisti ar kažkodėl pastatyti tolėliau nuo tako

Tačiau būtent šie stendai neleidžia pasiklysti. Ir tai yra gerai, nes kai kur takas jau ganėtinai apleistas. Tačiau, kaip bebūtų keista, čia man labai jauku. Miškas toks pusiau laukinis, esu viena, bet man smagu džiaugtis šilta diena ir įvairiomis rudens spalvomis

Prieinu pelkę

Šiek tiek pasuku į šoną...

... ir prieš mane atsiveria nuostabi panorama

Ežeras vidury miško man buvo nuostabus atradimas. Tiesiog stovėjau ir gėriau į save nuostabius auksinio rudens vaizdus. Labai vertinu tokias akimirkas, kai gali niekur neskubėti ir mėgautis tuo "čia ir dabar". Čia būtų galima praleisti daugiau laiko, juo labiau, kad įrengtas lieptelis su suoliukais. Galima net kokį nedidelį pikniką surengti. Tačiau šiai dienai esu numačiusi dar daug pasibastymo, todėl keliauju toliau

Pažintinis takas vingiuoja į kalniuką...

... ir labai greitai prieinu Cirkliškio piliakalnį, į kurį lipu labai tvarkingais ir, svarbiausia, turėklus turinčiais laiptukais

Cirkliškio piliakalnis dar vadinamas Perkūnkalniu. nes, pasak legendų, čia vyriausiasis žynys šventą ugnį kureno. Ant piliakalnio 13 amžiuje stovėjusi Nalšios kunigaikščio Girdenio pilis. Spėjama, kad galėjo net paties Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaras būti, nes rašytiniuose šaltiniuose minimas toks dvaras Švenčionių apylinkėse. Na, o aš pasivaikštau piliakalnio viršuje esančioje aikštelėje, vėl pasigėriu rudens spalvomis, pažvelgiu į tolumas.

Nulipusi nuo piliakalnio, kitu keliu grįžtu link Cirkliškio dvaro rūmų. Ir vėl tas žavingas auksinis ruduo džiugina širdį

Vėl išėjusi į Vilniaus plentą, kitoje jo pusėje randu sovietų karių kapines. Greičiausiai čia ir palaidoti tie Labanoro mūšyje žuvę sovietų kariai

Grįžtu į Švenčionis

Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemių centras. Manoma, kad jau 13 amžiuje Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras. 15 amžiuje Švenčionyse didysis kunigaikštis Vytautas įkurdino totorius, kurie buvo sumanūs amatininkai, todėl miestelis jau viduramžiais buvo svarbus amatų centras. Miesto teises Švenčionys gavo 1800 metais. Miestą garsina vaistažolių fabrikas, įkurtas dar 19 amžiaus antroje pusėje ir veikiantis iki šiol. 1920-1939 metais Švenčionys kaip Vilniaus krašto dalis buvo okupuoti Lenkijos. Kaip ir daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, taip ir Švenčionyse gyveno gana gausi žydų bendruomenė. Tačiau Švenčionys ir apylinkės kažkada tapo saugia vieta sentikiams, kurių nemažai čia gyvena iki šiol. Todėl, eidama Vilniaus gatve, iškart randu sentikių kapines, įkurtas dar 1710 metais, apie ką byloja užrašas ant vartų

Šiek tiek pasivaikštau po kapines...

... ir einu toliau link Švenčionių centro, pakeliui pasisveikindama su išlikusiais medinukais

Vilniaus ir Strūnaičio gatvių sankryžoje stovi Švč.Trejybės stačiatikių cerkvė. Pirmoji medinė cerkvė Švenčionyse buvo pastatyta 18 amžiaus viduryje stačiatikių kapinėse ant kalnelio. Kaip supratau, šios kapinės nėra išlikusios, nes absoliučiai jokios informacijos apie jas Internete neradau. Dabartinė cerkvė pastatyta pačioje 19 amžiaus pabaigoje. Šiuo metu cerkvė rekonstruojama, todėl tik pasidairau iš toliau

Toliau pasuku į Strūnaičio gatvę, kuri pakankamai įdomi ir turinti savo istoriją. 3 kilometrų ilgio Strūnaičio gatvė - tai kažkada buvęs gatvinis Slabados kaimas, apgyvendintas sentikių. Einu ir dairausi aplink - išlikę nemažai senųjų medinukų

Eiti tenka ilgokai, kol prieinu Švenčionių sentikių Dievo Motinos Žengimo Dangun cerkvę. Švenčionių sentikiai yra viena iš seniausių religinių bendruomenių. Medinė cerkvė pastatyta dar 1740 metais, rekonstruota 20 amžiaus viduryje, įgydama dabartinę išvaizdą. Cerkvė niekuo neypatinga, nors visai būtų įdomu užsukti į vidų. Deja, ji uždaryta, todėl tik pasivaikštau aplink

Grįžtu atgal ta pačia Strūnaičio gatve, dairydamasi aplink į senuosius medinukus ir mūrinukus

Grįžtu į Vilniaus gatvę. Čia įsikūrusi Švenčionių rajono savivaldybė

Kadangi kėliausi anksti ir jau nemažai pasibasčiau, skrandis pradeda groti maršus. Todėl dairausi, kur čia papietauti. Visai šalia savivaldybės įsikūrusi jauki kavinė, kurioje skaniai papietauju. Kainos, lyginant su Vilniumi, labai džiugina

Nors Švenčionys ir rajono centras, tačiau vietų, kur būtų galima užkąsti ar ilgiau pasėdėti prie vyno taurės arba alaus bokalo, labai mažai. Be minėtos kavinės miesto pakrašty veikia nedidelė picerija su keliais staliukais. Taip pat dar yra viena nedidelė kavinukė prie turgavietės, tačiau jaukiai pasisėdėti joje nelabai norėtųsi. 

Užvalgiusi bastausi toliau. Einu Vilniaus gatve iki šio namo

Ant jo sienos 2015 metais įrengta iš medžio išdrožta atminimo lenta (autorius - Juozapas Jakštas) pirmajai Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkei Bliumai Kac, gimusiai ir gyvenusiai Švenčionyse. 

Visai čia pat - miesto parkas

Jis įrengtas buvusio žydų geto teritorijoje. Apie tai byloja informacinis stendas bei to paties drožėjo Juozapo Jakšto išdrožta simbolinė ąžuolinė menora. Prie menoros Švenčionių žydų bendruomenė kasmet renkasi paminėti tūkstančius Holokausto aukų

Šalia miesto parko mane pasitinka gražuolė Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia

Pirmąją bažnyčią Švenčionyse 15 amžiuje pastatė didysis kunigaikštis Vytautas. Nauja bažnyčia pastatyta 17 amžiuje, vėliau kelis kartus atstatyta. Dabartinė istoristinio stiliaus bažnyčia pastatyta 19-20 amžių sandūroje. Deja, kaip ir daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, jei nevyksta pamaldos, bažnyčia uždaryta. Tačiau visai įdomu pasidairyti ir po jos šventorių. Čia stovi Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui skirtas koplytstulpis, kryžius bažnyčioje kunigavusiems, Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtas rūpintojėlis

Tačiau labiausiai mane sudomina šis kryžius

Ant jo yra užrašas lotynų kalba "In hoc signo vinces" ir metai "313-1913". Lietuviškai tai reikštų "Su šiuo ženklu jūs nugalėsite". Šis posakis pirmasis panaudojo Romos imperatorius Konstantinas Didysis, priėmęs krikščionybę. Vėliau jį naudojo įvairios religinės ir karinės grupuotės, pavyzdžiui, tamplieriai. 313 metai svarbūs tuo, kad Romos imperijoje nustoti persekioti krikščionys. Aplink kryžių sudėlioti akmenukai su įvairiais užrašais - "Puikybė", "Meilės stygius", "Neteisingi kaltinimai", "Neapykanta"... Savotiškai simboliška...

Visai šalia bažnyčios išlikęs senas mūrinukas, kuriame įsikūręs "Nalšios" kraštotyros muziejus

Buvo minčių į jį užsukti, tačiau diena neamžina, o dar man dar likę pasibastymui įdomių vietų. Viena iš tokių - Švenčionių katalikų kapinės, įsikūrusios Lentupio gatvėje tarp kalvų

Ilgokai pasivaikštau po kapines. Pagerbiu Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių atminimą prie jiems skirto paminklinio akmens

Šalia - priešingoje pusėje kovojusių lenkų karių kapai

Praeinu pro memorialą, skirtą 1942 metais nužudytiems Švenčionių gyventojams

Deja, yra ir tokių benykstančių kapelių...

Keistos, bet savotiškai žavios ir jaukios Švenčionių kapinaitės...

Grįžtu į Švenčionių centrą, kuriame man vėl moja gražuolė bažnyčia ir senasis mūrinukas su muziejumi

Ant mūrinuko kampo sienoje - paminklinė lenta Švenčionių krašto Nepriklausomybės kovų savanoriams, o taip pat 1917 metais Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje (davusioje pradžią Vasario 16-ajai) dalyvavusiems Švenčionių krašto šviesuoliams

Tame pačiame mūrinuke įsikūręs ir Švenčionių turizmo informacijos centras. Užsuku ir iš nuobodžiaujančio darbuotojo įsigiju "Surink Lietuvą" Švenčionims skirtą magnetuką.

Toliau einu Adutiškio gatve...

... ir prieinu Švenčionių Zigmo Žemaičio vardo gimnaziją. Gimnazija buvo įkurta 1919 metais ir tai buvo viena iš dviejų lietuviškų gimnazijų lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Kita gimnazija veikė Vilniuje. Nuo pat įkūrimo dienos gimnazija buvo svarbus lietuvių kultūros židinys. Gimnazija lenkų valdžios ne kartą buvo uždaroma, keičiami direktoriai, netvirtinami mokytojai. 1937 metais gimnazija buvo uždaryta, o atkurta tik 1940 metais. Aišku, gimnazija veikė ne dabartiniuose pastatuose, o parapijos namuose. Po karo vidurinė mokykla įsikūrė baltame mūriniame pastate, vėliau pastatytas naujas pastatas. Vilniaus krašto šviesuolio ir pirmojo gimnazijos direktoriaus Zigmo Žemaičio vardas tuo metu pirmajai vidurinei mokyklai suteiktas dar 1969 metais

 

Dar šiek tiek paeinu toliau Adutiškio gatve ir pasuku į rudeninės saulės nutviekstą ir geltoniu liepsnojančiais medžiais pasipuošusią Miško gatvę

Ant kalniuko įsikūrusios senosios žydų kapinės. Tai vienos iš seniausių išlikusių žydų kapinių Lietuvoje, minimos jau nuo Vytauto Didžiojo laikų. 

Yra išlikę apie 400 senųjų paminklų. 1941 metais vokiečių okupacinė valdžia dalį akmeninių paminklų panaudojo statybose, o išlikę paminklai buvo apdaužyti ir išvartyti. 1993 metais paminkliniai akmenys, išmontuoti iš Vokietijos kariuomenės Švenčionių buvusios komendantūros ūkinio pastato, grąžinti į kapines. Iš jų pastatytas nedidelis memorialas

Kurį laiką pasibastau po kalvelėse įsikūrusias kapines. Man čia labai jauku...

Deja, kai kurių kapelių išlikę tik tiek...

Grįžtu atgal į Adutiškio gatvę, kurios sankirtoje su Vidžių gatve stovi koplytėlė 1831 ir 1863 metų sukilimams atminti. Koplytėlė buvo pastatyta pačioje 19 amžiaus pabaigoje, 1964 metais nugriauta, o 1989 metais Sąjūdžio Švenčionių grupės iniciatyva atstatyta

Mano pasibastymas po Švenčionis baigiasi. Grįžtu ta pačia Vilniaus gatve atgal, pasuku į gatvelę link autobusų stoties, sulaukiu autobuso ir grįžtu namo. Buvo puiki auksinio rudens diena, gera nuotaika, pamatyta daug įdomaus.