Pravažiuoti gražiuoju Panemunės keliu - vadinamuoju Rojaus keliu - norėjau jau seniai. Norėjau pamatyti visas tas pilis ir piliakalnius, pasigrožėti Nemuno tėkme. Vieną saulėtą liepos šeštadienį šį norą įgyvendinau. Kartu su brangiausiuoju keliavome po Lietuvą, vieną dieną skirdami Rojaus keliui. Savo kelionę pradėjome šiek tiek netradiciškai - ne nuo Kauno, bet nuo Jurbarko pusės. Tiesiog taip mums kelionėje gavosi. Taigi, pirmiausia lankėme buvusią Šilinės karčemą ir joje įsikūrusį Panemunių regioninio parko lankytojų centrą.
Šilinės karčema veikė jau 18 amžiaus pabaigoje. Keliauninkai čia stabtelėdavo pavalgyti ir pernakvoti, pailsinti arklius. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate buvo vokiečių štabas ir ligoninė, vėliau – telefono-telegrafo stotis. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas atiteko Nemuno prižiūrėtojams, paskui – kaimo parduotuvei, dar vėliau – Jurbarko urėdijai, kuri čia įkūrė sielių plukdymo kontorą. Šiuo metu, kaip jau minėjau, čia įsikūręs Panemunių regioninio parko lankytojų centras.
Pirmiausia pasivaikštome aplink - gražu, jauku ir tvarkinga.
Užeiname į vidų, kur įkurta ekspozicija, supažindinanti su žvejybos Nemune ypatumais, bei gamtos mokykla. Ekspozicija paremta senų panemunių gyventojų teiginiu, jog Nemunas maitina, šildo ir rengia. Maloni darbuotoja mums surengia nedidelę ekskursiją, viską papasakoja, parodo, atsako į klausimus. Ekspozicija moderni ir interaktyvi, daug ką galima liesti, galima klausytis paukščių ir gyvūnų balsų, plaukti valtimi. Galima dalyvauti mini viktorinoje - išmaniajame ekrane atsakyti į klausimus apie Nemuną ir gyvenimą šalia jo. Buvo tikrai labai įdomu - rekomenduoju. Kaina - 2 Eur.
Toliau mus Panemunės kelias veda į garsiąją Panemunės pilį. Mašiną statome netoli kelio ir einame link pilies.
Pakeliui gėrimės pilies parku ir tvenkiniais. Teritorija gražiai sutvarkyta, smagu pasivaikščioti, o ir žmonių kol kas nėra daug.
Taigi, Panemunės arba Vytėnų pilis, turinti ilgą ir įdomią istoriją. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 metais, puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. 16 amžiuje šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 16 amžiaus pabaigoje nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti pačioje septynioliktojo amžiaus pradžioje pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Apie 150 metų Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 metais buvo parduota Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Pastarasis po šešerių metų šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo. Po Antano Gedgaudo mirties pilis atiteko jo sūnui, vėliau anūkams. Vienas iš pastarujų - Antanas Gelgaudas - buvo lenkų kariuomenės generolas ir tapo 1831 metų sukilimo Lietuvoje vadu. Po sukilimo numalšinimo pilis atiteko caro valdžiai, pradėjo griūti. 1925 metais pilį nusavino Lietuvos valstybė. 1935 metais pilis perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko ji buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Šiuo metu pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. Viduje galima apžiūrėti karcerį, autentiška virtuvę ir užlipti į bokštą. Kaina - 2 Eur.
Pilyje veikia restoranas, kieme galima nusipirkti suvenyrų ir visokių smulkmenų. Tačiau mūsų tai nedomina. Einame į vidų.
Pirmiausia lipame į karcerį. Pakeliui apžiūrime visokias įdomias detales.
Čia uždarę laikydavo vengiančius mokėti mokesčius.
Lipame į bokštą - pakeliui vis stabtelime, nes įdomu, pilna visokių meniškų ir nemeniškų detalių.
Gėrimės vaizdais nuo pilies bokšto. Pirmas šios dienos žvilgsnis iš viršaus į Nemuną.
Nulipę žemyn, apžiūrime atkurtą istorinę 18 amžiaus virtuvę.
Niam niam... Daug kas atrodo kaip tikra.
Dar būdama pilyje, mačiau informaciją, jog čia būta ir saleziečių vienuolyno bei išlikusi vienuolių statyta raudonų plytų koplytėlė. Mane tai sudomina, todėl kopiu link koplyčios.
Šalia Panemunės pilies Vytėnų (dabar - Pilies I) kaime 1934 metais buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje saleziečių vienuolynas, kuriam vadovavo kunigas Antanas Skeltys. Antrojo pasaulinio karo metais čia veikė našlaičių globos namai, kuriuose buvo slepiami ir žydų tautybės vaikai. Kunigo Antano Skelčio rūpesčiu jiems buvo suteikiami lietuviški vardai, o vėliau vaikai apgyvendinami aplinkinių ūkininkų šeimose. Kunigui Antanui Skelčiui yra suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. Architektas Tauras Budzys sumanė ir įgyvendina iniciatyvą - atranda Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolių kapus ir pritvirtina jo suprojektuotus atminimo ženklus. Dažnai vien atradimas yra sunkus darbas, nes nėra duomenų. Po to prasideda giminačių, vietinių žinovų paieškos. Architektas jaučia pareigą pagerbti žmones, kurie rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo pasmerktuosius, o drauge gelbėjo ir lietuvių tautos žmoniškumą bei garbę. Kunigas Antanas Skeltys palaidotas Griškabūdžio kapinėse Šakių rajone, prie jo paminklo pritvirtintas atminimo ženklas
Šiek tiek gaila, kad Panemunės pilies šeimininkai mažai dėmesio skiria būtent saleziečių vienuolynui bei jo istorijai. Visas dėmesys, bent jau kol kas, tenka pačiai piliai. Jau grįžusi namo, domėjausi vienuolyno istorija. Pasirodo, yra išlikusi ne tik ši nedidelė koplytėlė, bet ir paties vienuolyno koplyčia atokiau nuo pilies. Būtų buvę įdomu apsilankyti, tačiau vietoje ši informacija neakcentuojama. Matyt, neaktualu, o gal tiesiog niekam neįdomu.
Panemune atvažiuojame prie Kartupėnų piliakalnio. Lipsime į viršų pasidairyti.
Piliakalnis datuojamas 13-14 amžiumi. Piliakalnyje stovėjo 1283 metų žiemą kryžiuočių užpulta ir užimta Bisenės pilis. Manoma, kad tai buvo pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje.
Žavingi Nemuno ir apylinkių vaizdai nuo įvairių piliakalnio aikštelių.
Pasidairome ant piliakalnio, pasimėgaujame sodria žaluma.
Kartu su Nemunu ir debesėliais traukiame tolyn
Atvažiuojame į Raudonę, kurioje taip pat yra numatyta lankyti pilis. Tiesą sakant, ši vieta patiko mažiausiai iš visų. Visų pirma, buvo labai daug žmonių, šalia mugė ar turgus, šurmulys. Na, bet į bokštą vis tiek lipome. Tiesa, iš pradžių pasidairėme aplink. Nuotraukose to nejaukumo ar šurmulio nesimato, bet jis tvyrojo ore. Nors šiaip visai gražu čia, būtų įdomu pasivaikščioti ramiai be žmonių. Aišku, žmonių radome ir kitose vietose, bet būtent Raudonėje jie buvo labiausiai trukdantys. Ypač fotografuojantis bokšte. Suprantu, visi nori pamatyti ir nusifotografuoti, bet... kai tai pradeda trukdyti kitiems, tai jau nebegražu darosi. Net ir paprašyti trumpam pasitraukti, to nesupranta niekaip...
Raudonės rezidencinė pilis pastatyta 16 amžiuje, ji priklausė įvairiems didikams. Iki 2018 metų pilyje veikė pagrindinė mokykla. Lankytojams atviras pilies bokštas.
Apžiūrime pilies savininkų ir savininkių portretų galeriją ir kopiame į bokštą.
Viršuje akys, aišku, vėl krypsta į Nemuną. Na tikrai gražią turime upę.
Nulipusi žemyn, dar šiek tiek pasivaikštau po šalia esantį parką, apžiūriu pilį iš kitos pusės, metu žvilgsnį į tvarkingas medžių alėjas bei tvenkinius.
Toliau važiuojame į Veliuoną. Kadangi jau pietų metas, Internete randame, jog Veliuonoje yra kavinė-svetainė. Atvažiavę parkuojamės netoli bažnyčios ir einame ieškoti, kur pavalgyti.
Randame svetainę ir užsukame. Mums pasisekė, nes ji veikia, nėra kokių nors gedulingų pietų ar kitų užsakymų. Meniu pasirinkimas minimalus. Tačiau karšta, todėl mums tiks ir šaltibarščiai. Taip pat atsigeriame ir kavos.
Pavalgę žygiuojame į pažintį su Veliuona. Bet apie tai - antrojoje pasakojimo dalyje.
