Apsilankyti Antalieptėje neplanavau. Esu kelis kartus ją pravažiavusi, autobusu vykdama į kitas vietas. Tačiau molėtiškė keliautoja-bendramintė vis pakalbėdavo apie Šavašos pažintinį taką, esantį šalia Antalieptės. Apie jį rašoma, jog leidžia pasijusti beveik Tatruose, jog Šavaša - praktiškai kalnų upė. Todėl vieną gražią vasaros dieną abi nusprendžiame šiuo taku praeiti, o tuo pačiu dar kažką aplankyti pačioje Antalieptėje. Aš dar visai norėčiau, grįždama į Vilnių, užsukti į Molėtus. Anksti ryte sėdu į autobusą, važiuojantį pro Antalieptę. Utenoje prie manęs prisijungia draugė. Išlipusios stotelėje, einame pro tylų ramų miestelį.
Praeiname miestelio centre esančias Sovietų karių kapines...
... ir sukame link pėsčiųjų tilto per Šventąją
Antalieptė - miestelis Zarasų rajone prie Šventosios ir Šavašos santakos. Miestelis minimas nuo 16 amžiaus pabaigos. Manoma, kad anksčiau Antalieptė vadinta Lieptine. Dabartinis pavadinimas sudarytas iš lietuvių kalbos šiaurės rytų tarmėms būdingo priešdėlio anta ir šaknies liept. Pasak vienos legendos, čia gyvenęs darbštus vienuolis Antanas, kuris per upę pastatęs lieptą. Žmonėms buvę labai patogu ir jį ėmė vadinti Antano lieptu. Kita legenda pasakoja, jog kadaise žygiavęs kareivių būrys, kurie pavargę apsistoję šioje vietoje. Jiems čia patikę, net lieptą per Šventąją pasidarę. Kai vėliau jų klausdavo, kur buvę, kareiviai atsakydavę - ant to liepto.
O štai ir lieptas.
Ant liepto pakabintas užrašas, jog tai pavojinga. Tačiau lieptu drąsiai vaikšto nelabai blaivūs vietiniai, kurie ir mus paragina nebijoti. Eidamos pasigėrime Šventosios tėkme
Perėjusios į kitą pusę, žygiuojame toliau pro miestelį, besidairydamos ir besidžiaugdamos gražiai sutvarkytomis sodybomis
Prieiname draustinį, o kelias veda į mišką
Plačios Antalieptės apylinkės ir džiūstantis šienas
Prieiname miške stūksantį Lūžų piliakalnį, datuojamą pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pradžia. Tačiau nieko įspūdingo nematome, piliakalnis apaugęs medžiais, lipti nepatogu. Todėl tik šiek tiek palipame, pasidairome ir einame toliau.
Prieiname Šavašą, tačiau ji tokia rami, bent jau šioje vietoje.
Pagarba ir pagyros Gražutės regioniniam parkui už aiškias nuorodas visur. Pasiklysti būtų sunkoka.
Takas prasideda.
Šavašos pažintinis takas įrengtas 2003 metais, siekiant parodyti Šavašos upelio žemupio grožį. Beveik 20 kilometrų ilgio upelis išskirtinis tuo, kad žemupyje teka aukštais ir stačiais šlaitais raižytu slėniu, o dėl kai kuriose atkarpose net 11 metrų 1 kilometrui tenkančio aukščio perkryčio vadinamas kalnų upeliu. Pažintinio tako ilgis - 1,5km.
Nors Šavaša vadinama kalnų upe, kol kas gėrimės tik ramia tėkme. Aišku, upelio skardžiai įspūdingi, vietomis tikrai pasijunti kalnų miške beesantis.
Takas vingiuoja per mišką, juo eiti lengva
Pakeliui susipažįstame su stenduose pateikta informacija.
Krypčių rodyklės tikrai neleis pasiklysti.
Pažintiniame take įrengti ir laiptukai su turėklais. Vieni tvirtesni, kiti labiau reikalaujantys atnaujinimo. Tačiau jaučiamės saugios - kur sudėtingiau eiti, pasilaikome už turėklų. Dar kartą pagyros Gražutės regioniniam parkui - nors ir reikalaujantis atnaujinimo, tačiau takas įrengtas tikrai gerai ir saugiai.
Šavaša vis dar neprimena kalnų upės. Bet nėra, ko norėti. Žiema buvo be sniego, o ir dabar lietaus trūksta. Draugę apima šioks toks nusivylimas - ji tikėjosi įdomesnių vaizdų. Aš kadangi nieko iš anksto nesitikėjau, tai man visai gražu ir tai, ką matau. Be to, nesutinkame nei vieno žmogaus, tik gamta ir mes. Labai geras jausmas taip būti.
Pasisveikiname su žvėriuku ir einame tolyn.
Dar vienas informacinis stendas. Smagu, kad jie dar nesudarkyti ar nenudraskyti.
Poilsio aikštelė, tačiau mudvi dar nepavargusios.
Gaila, tačiau Šavaša vietomis visai išdžiūvusi.
Prieiname Lūžų akmenį su dubeniu. Tai 16 amžiaus šioje vietoje buvusios pagonių šventyklos liekana, vienintelė Rytų Lietuvoje išlikusi nesugriauta pagonių šventyklos dalelė.
Vandenyje spindi įvairiaspalvės uolienos.
Žygiuojame toliau.
Vietomis Šavaša šiek tiek vandeningesnė, vietomis vėl labiau išdžiūvusi. Tačiau man čia labai jauku, ramu ir gera.
Miško sargas.
Prieiname dar vieną praktiškai išdžiūvusią Šavašos vietą.
Kai kur susidarę įvairiaspalviai maži ežeriukai. Labai įdomios spalvos - gamta žaidžia.
Prieiname tako pabaigą, kuri - pievoje su poilsio aikštele.
Į miestelį grįžtame platesniu miško keliu.
Eidamos vėl gėrimės miestelio ir apylinkių panoramomis. Vietomis tikrai atrodo, jog esame kažkur kalnuose, o tolumoje matome kalnų trobeles. Vaizdą šiek tiek gadina tik elektros stulpai su laidais, bet nieko čia nepadarysi.
Pasakojimo pradžioje minėjau, jog pakeliui namo norėčiau užsukti ir šiek tiek pasivaikščioti po Molėtus. Tačiau tokiu atveju pačiai Antalieptei laiko praktiškai nebelieka. Pasitariam su drauge - į Molėtus aš galiu bet kada nuvažiuoti, o specialiai į Antalieptę vėl turbūt nebevažiuosiu. Nutariam dar kuriam laikui likti Antalieptėje, ją apžiūrėti, o važiuoti vėlesniu autobusu. Draugė čia yra numačiusi keletą vietų, prie kurių ir patraukiame. Pakeliui pamatome seną pastatą, panašų į malūną. Tačiau Antalieptės vandens malūnas yra kitoje Šventosios upės pusėje. Šis pastatas taip pat labai gražus, jis kažkada taip pat priklausė malūnui.
Kelias vingiuoja per pievas, kuriose čirpia žiogai.
Trilapis arba garšva iki kelių. Su drauge dar padiskutuojame, ar čia tikrai garšva. Patikinu, jog tikrai, nes puikiai jas atsimenu iš tų laikų, kai tekdavo su jomis kovoti sode. Niekas kitas nepadėdavo išnaikinti ilgašaknio trilapio, tik labai koncentruoti nuodai Raundap.
Taigi, mudvi einame prie Šavašos akmens su pėda bei Šveicarkos šaltinio.
Pirmiausia einame link akmens. Iš pradžių nieko labai nesitikime, tačiau vėliau ilgai nenorime iš čia išeiti.
Šavaša čia vėl kitokia, labiau primenanti kalnų upę. Sėdėtum ir sėdėtum, klausydamas vandens čiurlenimo ir gerdamas į save gamtos teikiamus malonumus.
Ir vėl - nė gyvos dvasios. Nors ne, meluoju - gyva upė, paukščių čiulbėjimas, vabzdžių dūzgimas. Gražu vis dėlto Lietuvoje.
Pasimėgavusios keliaujame prie kito netoliese esančio objekto - šaltinio, kurį vietiniai vadina "Šveicarka".
Šaltinis gyvas, kunkuliuoja, kalbasi su priėjusiaisiais. Sakoma, jo vanduo turi gydomųjų galių. Mudvi to nutariame neišbandyti.
Grįžtame į miestelį.
Sukame link dešiniajame Šventosios krante nuo 1855 metų stovinčio buvusio vandens malūno. Nors malūnas yra privačioje valdoje, tačiau sudaryta galimybė jį apžiūrėti, ką mudvi ir padarome.
Malūnas tikrai įspūdingas. Pagalvoju, kad jį sutvarkius, būtų galima įrengti kokį muziejų.
Šventosios kriokliukai.
Labai simpatiškas namukas, kurio paskirties taip ir neišsiaiškinome.
Toliau einame pagrindine miestelio gatve. Labai gražu ir jauku čia. Antalieptė vis labiau tampa tikru netikėtu atradimu.
Seniūnija, bendruomenės namai, biblioteka. Aplinka labai gražiai sutvarkyta. Viską apžiūrime nuodugniai.
Pirmą kartą tokį dalyką matome. Pasirodo, jis gyvuoja nuo 2013 metų. Tai seniūnijos iniciatyva vykdomas įgūdžių lavinimo projektas socialinės rizikos šeimoms.
Antalieptės pakraštyje randame ir Antalieptės šaltinį. Jo vanduo labai švarus ir šaltas, vietiniai atvažiuoja jo pasisemti.
Prieiname Antalieptės hidroelektrinę. Šios hidroelektrinės statybos iniciatyva kilo dar tarpukario Lietuvoje, tačiau karas ir politinės permainos tuo metu strukdė ją įgyvendinti. Elektrinė pastatyta 1961 metais, tuo metu tai buvo vienintelė Baltijos šalyse kalnų tipo jėgainė. Hidroelektrinė veikia iki šiol, tai trečioji pagal galią vandens jėgainė Lietuvoje. Dairomės aplink ir viską atidžiai apžiūrime. Įdomu.
Grįžtame į miestelį.
Pasukame jaukia gatvele į šoną, nes sudomina nuoroda, kviečianti pas bites.
Bičių kol kas nerandame, tačiau randame kai ką įdomaus. Smagus netikėtas atradimas Antalieptėje. Lieptas pastatytas 2016 metais, jo autorius - antalieptiškis medžio drožėjas Saulius Savickas.
Praeiname apleistą namą su dailiomis kolonomis.
Nusukame į privačią valdą, nes sudomina skulptūros bei raižiniai.
Bičių vis dar nerandame, tačiau randame dar vieną jaukią vietą - Antalieptės tvenkinius.
Antalieptėje - ne vienas rėmas su galimybe susikurti savo paveikslą. Smagi pramoga mažame miestelyje.
Ilgokai šifravome šį užrašą.
Ilgokai vaikščiojome aplink tvenkinius, nes tikrai labai jaukus miestelio kampelis.
Čia dar kažkas bus.
Užlipame laiptukais. Viršuje - miestelio stadionas.
Dar vienu lieptu pereiname į kitą pusę.
Buvęs bravoras ir laboratorija "Medus" turbūt ir bus mūsų ieškotos bitės.
Ne vieną mažo miestelio mokyklą su ilga istorija ištikusi tokia dalia.
Miestelio centre - Bendruomenės namai.
Antalieptė garsėja ir Basųjų karmelitų vienuolynu, pastatytu 18 amžiaus pirmojoje pusėje. Vienuolyne šiuo metu įsikūrusi įstaiga "Inovatorių slėnis" - kūrybos ir darbo erdvė bendruomenei.
Iki autobuso į Uteną dar turime šiek tiek laiko, todėl einame apžiūrėti senųjų žydų kapinių.
Pakeliui pabendraujame su draugišku kolektyvu.
Barzdotasis vadas ypač norėjo draugauti.
Prieiname tylias kapines miškelio pakraštyje ir šiek tiek po jas pasivaikštome. Kapinės sutvarkytos užsienio studentų pastangomis.
Grįžtame į miestelį, sulaukiame autobuso. Autobuse esame vienintelės keleivės. Išlipusios Utenoje, turime laiko iki autobuso į Vilnių pro Molėtus. Kavinukėje pasimėgaujame įvairia kava, pasivaikštome Dauniškio ežero pakrante. Sulaukiame autobuso, draugė išlipa Molėtuose, aš parvažiuoju į Vilnių.
Buvo puiki, netikėtų ir malonių atradimų pilna diena. Tikrai rekomenduoju visiems vienos dienos išvyką į Antalieptę.
Mano draugės pasakojimą apie Antalieptę rasite čia Antalieptė
šaunios merginos: neišlepusios, nebijo keliauti pėstute. Kadangi Antalieptė dar tik mūsų planuose, tai pasakojimas labai pravers.
AtsakytiPanaikinti