Mano Lietuva: Pėsčiųjų žygis Druskininkuose

Lygiai prieš 5 metus pirmą kartą dalyvavau Trenkturo organizuojamame pėsčiųjų žygyje ir užsikabliavau tiesiogine to žodžio prasme. Kuomet 2020 metų rudenį buvo paskelbta apie žygį Druskininkuose, iškart užsiregistravau. Deja, dėl pandemijos ir karantino apribojimų šis žygis buvo atšauktas ir vėl galėjo įvykti tik šiemet, liepos mėnesio pradžioje. Tai buvo penktasis mano žygis su Trenkturu – labai tikiuosi, kad ne paskutinis. Išvakarėse prisibasčiusi po Druskininkus (apie tai galite paskaityti čia Druskininkuose), ryte skaniai ir sočiai papusryčiavusi viešbutyje „Dainava“, iškeliavau į žygį. Žygio startas – centrinėje Druskininkų aikštėje

Užsiregistruoju 30km žygiui, gaunu žygeivio paketą, nusifotografuoju, pasilabinu su savo mylima Activus pusryčių koše...

... žygis prasideda

Dar kartą žaviuosi organizatoriais, taip puikiai sužymėjusiais visą žygio trąsą

Rytas, oras gaivus, nors jau ir šilta. Žygio trąsa eina kvapniu pušynu, šalia vingiuoja Nemunas, todėl labai smagu eiti ir dairytis. Dažnai stabčioju pasigrožėti vaizdais. Pralenkiu vienus žygeivius, pasiveju kitus, po to mane kažkas pasiveja ir pralenkia.

Nemunas lydi ilgokai, vaizdai džiugina akį ir širdį

Kažkur miško vidury atsiskiria einatys 10 ir 18 kilometrų. Aš gi eisiu tiesiai.

Atrodytų, miškas kaip miškas. Bet jis toks savas, mielas ir jaukus. Miške pailsi mintys ir siela.

Džiugina sodri sodri žaluma aplink.

Jos gi vaistažolės, kaip žinia...

Pirmas poilsio punktas – Paupys. Nueita 4,7km. Čia gaunu antspaudą ir šiek tiek pailsiu.

Einu tolyn. Netrukus atsiskiria einantieji 25 kilometrus.

Labai patinka, kad didžioji dalis trąsos eina mišku, nes saulė kopia vis aukščiau, o po vakarykščio lietaus jaučiasi šokia tokia tvankuma.

Kelas va toks...

Tas pats, bet vis kažkiek kitoks miškas. Lydi ir paukščių įvairiabalsės giesmės. Tikrai smagu žygiuoti.

Kvepia vasara...

Išeinu į vasarišką pievą. Taip ir norisi pakristi jos viduryje, valgyti žemuoges ir stebėti debesis...

Bet reikia eiti tolyn...

Žalia, žalia...

Vėl grįžtu į mišką...

... o čia jau laukia visokios būtybės...

O ir miškas visai kitoks, retesnis, tačiau paslaptingesnis. Gal neveltui tos būtybės jį saugo?

O kas ten geltonuoja?

Vėl išeinu į pievą.

Kelias veda pro dzūkišką šiuolaikinį kaimą

Stabteliu prie labai simboliško akmens...

Kaimas lyg ir šiuolaikiškas, bet kartu ir senovinis...

Ūkinis kiemas...

... ir jo sargas... atbėga pasisveikinti...

Prieinu antrąją poilsio stotelę „Posūkis“. Nueita 9,7km. Vėl antspaudas, poilsis, užkandis.

Ogi čia Švendubrė... Deja, nelabai turiu laiko išsukti iš kelio...

Žygiuoju toliau

Visai šalia kelio – Švendubrės kapinaitės su koplytėle. Čia jau man būtina bent trumpam užsukti.

Tai Šv.Antano koplyčia, pastatyta už tikinčiųjų aukas 1994 metais.

Pirmą kartą mačiau, kaid kapinėse sukabinti bendro naudojimo įrankiai kapų tvarkymui. Labai smagi ir šauni idėja. Šiemet vėliau dar keliose kaimų kapinaitėse tai esu mačiusi.

Grįžtu į kelią... Buvo smagus trumpas nukrypimas... Daugiau sielai turbūt...

Kelias tas pats, bet vis kitoks. Tuo ir žavus...

Pasisveikinu su dar vienais miško sargais

Tenka lipti į kalniuką. Ką ten lipti – klampoti per smėlį. Tokia pusiau kopa gal čia?

Prisijungia einantieji 25 kilometrus.

Trečioji poilsio stotelė po 13 kilometrų „Miškas“. Kojas jau šiek tiek jaučiu, todėl pailsiu ilgiau

Į Raigardo slėnį, deja, neisiu...

Turbūt iki šiol nesu tiek laiko ėjusi būtent mišku...

Medžių šakos susipynusios į savotiškas arkas. Gamta – menininkė...

Priartėjam prie Druskininkų.

Ir vėl į mišką...

Trumpas žvilgsnis į Mergelių Akis... Jaukus ramus ežeriukas

Prieinu vakar lankytas senąsias Druskininkų kapines

Ir vėl žavusis Druskonis...

Ketvirtojoje poilsio stotelėje „Druskonis“ jau krentu į sėdmaišį. Vis tik jau nuėjau 16 kilometrų. Užkandžiauju gautu proteinų batonėliu ir žvelgiu į ežero bangas.

Kadangi iš patirties žinau, kad kuo ilgiau sėdi, tuo paskui sunkiau vėl eiti, todėl ilgai nesiilsiu. Ir vėl einu...

Šiame Druskininkų pakraštyje dar nesu buvusi.

Kelias veda pro K.Dineikos sveikatingumo parką. Čia dar irgi nebuvusi, todėl įdomu pasidairyti. O ir visai čia jauku.

Nusileidžiu prie Ratnyčėlės

Keliukas vingiuoja palei upelį, o po vakarykščio lietaus pakankamai pažliugęs... Tenka eiti atsargiau, kad nepaslysčiau.

Kaskados...

Labai jaukios vietos, kuriose lankausi pirmą kartą.

Kurį laiką eisiu Saulės taku...

Ratnyčėlė čia tokia pusiau laukinė ir paslaptinga, vingiuojantui miško tankme, tarsi kokia džiunglių upė

Ateinu į penktąją poilsio stotelę „Saulės takas“.

Čia ne tik atsižymiu, bet ir gaunu Perskindol tepalo savo labai nuvargusioms ir jau degančioms kojoms. Nuėjau jau 19,5 km – laikas ir pietums.

Ilgokai sėdžiu pavalgiusi, stebiu ateinančius ir išeinančius žygeivius. Liko dar 10 kilometrų, o aš jau gana pavargusi. Bet sukaupiu jėgas ir einu toliau, o eidama šiek tiek atsigaunu, nors ir tenka dažniau stabtelėti.