2021 m. rugsėjo 25 d., šeštadienis

Pasibastymas po Druskininkus

Druskininkuose būta bei vaikščiota ne kartą ir ne du. Šį kartą važiavau į Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį. Žygis vyks šeštadienį, todėl nutariau nuvažiuoti iš vakaro su mintimi kažkiek dar pasivaikščioti po Druskininkus. Nakvynę užsisakiau „Dainavos“ viešbutyje visai šalia žygio starto vietos. Į Druskininkus važiavau autobusu iš Vilniaus, važiuojančiu aplinkiniais keliais pro įvairias Dzūkijos vietas. Norėjosi ir pakeliui pamatyti kažką įdomaus. Beje, ir pamačiau, kas jau rudeniop vėl atvedė patyrinėti daugiau (apie tai dar papasakosiu kažkuriame vėlesniame pasakojime). Išlipusi autobusų stotyje, pirmiausia einu į toje pačioje Gardino gatvėje įsikūrusį Turizmo informacijos centrą „Surink Lietuvą“ magnetuko. Druskininkuose neseniai lijo lietus, telkšo balos, oras apniukęs ir tvankokas. Iš TIC žygiuoju Druskonio ežero pakrante. Šią dieną čia dar nemažai vaikščiosiu – patinka man čia.


Iki įsiregistravimo viešbutyje turiu dar laiko, todėl nutariu papietauti šalia ežero įsikūrusiame „Etno dvare“. Vasara – aišku, imu šaltibarščių. Ir vištienos užkandį.



Skaniai pavalgiusi, einu į viešbutį, įsiregistruoju ir kambaryje kelias minutes atsipūčiu. Vaizdas pro kambario langą nuteikia svajingai – tokia graži sodri žaluma...


Bet atvažiavau ne kambaryje sėdėti, todėl gana greitai išsiruošiu pasibastyti po Druskininkus. Pirmiausia pasidairau aplink „Dainavą“ – čia vis dar veikia sanatorija.




Senosios sanatorijos vilos jau nebegyvenamos, tačiau vis dar puošia miestą ir puikiai atrodo.



Labai keista skulptūra „Dainavos“ teritorijoje – berods, tai Ž.Lipšico skulptūrų parko dalis. Nerandu, kaip vadinasi šį skulptūra – gal J.Šimonėlio „Žiedas“? O gal tai išvis kita skulptūra?


Jau blunkantis gatvės menas ant vienos iš vilų sienos.


Gražiosios vilos su ažūriniais raižiniais. Vis stebiuosi architektų ir statytojų išmone.





Pasuku kažkur į šoninę gatvelę – smalsu, kur mane ji nuves. O čia irgi daug subtilaus grožio aplink.



Besibastydama prieinu „Šaulį“. Skulptūrinė kompozicija „Šaulys“, sukurta Vytauto Naručio, buvo pastatyta 2007 metais. Ant penkų metrų aukščio kolonos pastatytas trijų metrų aukščio bronzinis „Šaulys“ skirtas M.K.Čiurlionio kūrybai.


Bastausi toliau šiek tiek nepagrindinėmis gatvėmis.




Druskininkų gaisrininkų valdos.


Galiausiai prieinu M.K.Čiurlionio memorialinį muziejų. Kažkodėl iki šiol jame nesu buvusi, todėl nutariu apsilankyti. Perku 5 eur kainuojantį bilietą, kuris galioja ir šalia esančios V.K.Jonyno galerijos lankymui. Ir ramiai viską apvaikštau bei apžiūriu.



Muziejus išsidėstęs keliuose nameliuose jaukaus sodo apsuptyje. Smagu vaikščioti jo takeliais.



Atkurta autentiška buitis...










Vienoje iš salių sukabintos M.K.Čiurlionio paveikslų kopijos, o darbuotoja įjungia šio mano mėgstamo kompozitoriaus muzikos įrašą. Sėdžiu, klausausi, paskendusi savo mintyse. M.K.Čiurlionio muzika turi savyje tiek magiškos galios, kad visada klausant per nugarą prabėga ne vienas šiurpuliukas. 


Pamenu, vaikystėje namie buvo M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijų albumas, kurį labai mėgdavau vartyti. Net esu keletą kartų piešusi jo paveikslus.


Vėl išeinu į jaukųjį sodą.



Ateinu prie V.K.Jonyno galerijos



1989 metais pastatyta Vytauto Kazimiero Jonyno galerija lankytojams duris atvėrė 1993 metais. Joje eksponuojami grafiko, tapytojo, skulptoriaus, vitražisto V.K.Jonyno visų kūrybos laikotarpių darbai: piešiniai, medžio raižiniai, litografijos, knygų iliustracijos, pašto ženklai, tapyba, skulptūra. Iki pat mirties 1997 metais dailininkas po daugiau nei keturis dešimtmečius trukusios priverstinės emigracijos, galerijoje leisdavo vasaras, bendraudavo su lankytojais. Visi galerijoje saugomi dailininko kūriniai – jo dovana Lietuvai. Galima iš tolo pasidairyti po dailininko kambarius. Apie V.K.Jonyną esu girdėjusi, tačiau su jo kūryba nesu susipažinusi. Todėl buvo visai įdomu pasidairyti.







Ateinu prie Druskonio



Vėliau čia dar pasivaikščiosiu, o dabar einu į mano dar niekada nelankytą ežero pakrantėje įsikūrusį Druskininkų miesto muziejų.


Druskininkų miesto muziejus įkurtas 1999 metais vadinamojoje Linksmojoje viloje. Šią vilą 20 amžiaus pradžioje pastatė bankininkas Adolfas Kiersnovkis. Po Antrojo pasaulinio karo viloje buvo įsikūrę Pionierių rūmai, vėliau Civilinės metrikacijos skyrius.




Muziejuje pasakojama Druskininkų kurorto istorija – man buvo įdomu pasidairyti.






Vienoje iš salių – ikonų paroda iš Andrejaus Balyko kolekcijos.




Labai įdomus eksponatas – nerta piniginukė, kurią pavasarį nešiojosi paauglė. Užkukavus gegutei, piniginukėje privalėjo būti pinigėlis.


Apžiūriu mineralinio vandens gertuvių kolekciją.


Kaipgi Druskininkai be druskinių. Įvairiausių, netikėtų formų – krykštauju kaip vaikas, jas apžiūrinėdama. Labai smagi muziejaus ekspozicijos dalis.







Muziejaus bokšte – nedidelė apžvalgos aikštelė.



Laikas neskubant pasivaikščioti prie Druskonio, apeiti ežerą. Man tai viena iš mėgiamiausių Druskininkų vietų – primena vaikystę, kuomet su a.a. Mama čia eidavome vakarais pasivaikščioti.




Didžiuliai bumbulai susidraugavę su keista skulptūra.


Ančių karalystė.


Įvairūs spalvoti paveikslai tarp medžių nuteikia svajingai...





M.K.Čiurlionio magija...


Ežero ramybė tiesiog neįtikėtina...





Pasidairau po senąsias kurorto kapines.






M.K.Čiurlionio šeimos kapas.




Ir vėl prie ežero.



Pasisveikinu su ežerą saugančiomis skulptūromis





Ramusis užutekis, į kurį kažkada atplaukdavome valtimi


Tiltelis link Vijūnėlės parko.


Vijūnėlės parkas.


Dalios Matulaitės skulptūra „Avinai“


Jaukūs tvenkiniai ir pasivaikščiojimo takai










Nuo ežero ateinu prie Druskininkų bažnyčios. 


Pirmoji mūrinė bažnyčia Druskininkuose pastatyta 19 amžiaus viduryje. Dabartinė neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia pastatyta 1931 metais. 







1991 metais bažnyčios fasade pastatyta Laiminančio Kristaus skulptūra (skulptorius K.Patamsis). 


Ši bažnyčia man buvo didelis atradimas. Ji atidaryta visą dieną, o penktadieniais net iki 23 valandos. Viduje labai ramu ir jauku, šį įspūdį pagilina ir viduje negarsiai nuolat skambanti instrumentinė muzika. Tiesiog gera čia ir pasivaikščioti, ir pasimelsti, ir tiesiog ramiai pabūti.







Bažnyčioje prabūnu ilgokai, nes čia tikrai gera tiesiog būti. Vėliau vėlai vakare čia dar kartą užsukau, bet apie tai vėliau. O dabar neskubėdama einu Vilniaus alėja, kurią puošia įvairios J. ir B. Arčikauskų sukurtos keraminės skulptūros.





Aikštėje prie savivaldybės – Vytauto Kašubos 1995 metais sukurtas paminklas „Lietuvai“. Šarvuotas karvedys simbolizuoja Lietuvos karalių Mindaugą.


Pradeda lyti, bet iš pradžių lietus nesmarkus. Pastoviniuoju prie Druskininkų muzikinio fontano.



Pasivaikštau aplink – planuoju eiti prie Nemuno.





Iš sunių debesų pradeda lyti vis smarkiau, todėl tenka pritūpti „Kolonadose“. Čia dar niekad nebuvusi, o ir jau vakarienės metas. Prisėdus prapliumpa smarki liūtis.


Neskubėdama skaniai pavakarieniauju. Lietus ilgokai nesiliauja, tačiau pagal prognozes žinau, kad vėliau turėtų liautis. Galiausiai lietus aprimsta, tai einu toliau pasibastyti.



Vėl gražiosios vilos man moja savo ažūrais





Praeinu paminklą žydų kilmės skulptoriui Žakui Lipšicui, gimusiam Druskininkuose, kur jo tėvas turėjo viešbutį.



Druskininkų Pasaga – skulptūra „Sveikatingumo vartai“, kurią 2013 metais sukūrė skulptorius Tadas Gutauskas Lietuvos Sąjūdžio 25-osioms metinėms paminėti. Pasaga papuošta 16 šalių laimę nešančiais simboliais. 








Ach tie žavingieji ažūrai...


Kažkur tarp medžių slapstosi dzūkas iš Subartonių Vincas Krėvė-Mickevičius...


Kažkur šalia gyvenamųjų namų sveikinasi inkilų kompozicija...


O aš grįžtu į centrą.



Vėl užeinu pabūti į jaukiąją Druskininkų bažnyčią.



Man buvo visiška naujiena, kad joje saugoma labai reta Šv.Valentino relikvija – mažas šventojo kaulelis, rastas restauruojant bažnyčią ir įdėtas į puošnų indą – relikvijorių. Dar vienas atradimas Druskininkuose.



Vakaras tykus ir ramus – galiausiai einu pabūti prie Nemuno. Senosios gydyklos pakeliui.


Stabteliu prie paminklo Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei, kurį 2011 metais sukūrė skulptorė D.Matulaitė.


Stabteliu prie Sveikatingumo šaltinio.


Mėgaujuosi jaukia vakaro ramybe prie Nemuno...




Ryt manęs laukia nauja diena ir pėsčiųjų žygis. Bet apie tai – kitame pasakojime Pėsčiųjų žygis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą