Mano Lietuva: Žasliai ir Kaišiadorys. Trečioji dalis

Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Kaišiadorys nėra turistinis miestas, neturi senamiesčio ar kažkokių labai ypatingų vietų. Esu girdėjusi nuomonių, jog tai vienas neįdomiausių Lietuvos miestų. Tiesą sakant, pačių Kaišiadorių lankyti niekada neketinau, tačiau dabar buvau šalia, todėl nutariau pasižiūrėti, kas ir kaip. Ir nenusivyliau, nes visai gražūs tie Kaišiadorys – ir juose atradau įdomių bei jaukų kampelių. Bet apie viską iš pradžių. Žaslius (tuos, kurie Guronys ir Talpūnai) ir Kaišiadoris skiria viena traukinio tarpstotė. Kelionė trunka vos kelias minutes. Išlipusią geležinkelio stotyje mane pasitinka senasis vandens bokštas.

Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas – unikalus architektūrinis paminklas, pastatytas 1883 metais. Tai vienas pirmųjų pastatų mieste, tuo metu buvęs aukščiausiu. Bokšto architektūros stilius traukė akį ir tada, ir dabar. Šiuo metu bokštas ganėtinai apleistas, tačiau vis dar atrodo pakankamai įspūdingai. O jau medžio raižiniai kokie...

Geležinkelio stoties perone galima susipažinti su trumpa Kaišiadorių istorija.

Lipu viršun ir pasidairau aplink.

Išėjusią į vieną pagrindinių, miestą kertančių – Gedimino – gatvių, pasitinka tokie vaizdai.

Neužilgo prieinu pagrindinę miesto aikštę su fontanu ir Kaišiadorių katedra tolumoje.

Nors pirmą kartą Kaišiadorių vietovardis paminėtas dar 16 amžiaus pabaigoje, tačiau iš esmės miestas pradėjo kurtis tik 19 amžiaus antrojoje pusėje, pradėjus tiesti geležinkelį. Todėl miestas ir neturi tikrojo senamiesčio, o ir senų bažnyčių nėra. Bažnyčia Kaišiadoryse pastatyta tik 1932 metais, o 1936 metais ji konsekruota Kristaus Atsimainymo Katedra. Ir vis tik simpatiška ta rausva neogotika...

Priešais Katedrą – paminklas palaimintajam arkivyskupui Teofiliui Matulioniui. Paminklo pastatymo iniciatorius – Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis, autorius – Vladas Žuklys. Vieta paminklui parinkta neatsitiktinai. Šioje vietoje kažkada stovėjo senieji Katedros vartai, nugriauti 1966 metais. Paminklas tarsi sugrąžina mus į tuos laikus, kai 1943 metais vyskupas Teofilius Matulionis buvo paskirtas Kaišiadorių vyskupu, kai jis sutikdavo ir laimindavo tikinčiuosius nuo Katedros vartų. Pro tuos pačius vartus 1962 metais į Katedrą buvo įnešti jau arkivyskupo titulu vainikuoti Teofilio Matulionio palaikai, kurie palaidoti Katedros kriptoje.

Naujuosius vartus saugo keturi evangelistai.

Senųjų šventoriaus vartų fragmentas

Katedra tikrai įspūdinga, o giedras dangus suteikia jai dar daugiau didybės...

Tokios ryškios spalvos...

Kunigų ir vyskupų kapai

Katedra, deja, uždaryta...

Šalia Katedros 2007 metais buvo pastatytas paminklas kardinolui Vincentui Sladkevičiui (autorius – skulptorius A.Sakalauskas).

Paskaitau apie Kaišiadoris.

Atsisuku į vieną pusę...

... į kitą pusę...

Apeinu aplink Katedrą šoninėmis gatvelėmis.

Dabartinių Kaišiadorių rajono savivaldybės rūmų vietoje...

... buvo Trakų apskrities savivaldybės rūmai...

2018 metais ant Algirdo Brazausko gimnazijos sienos nutapyta Palaimintojo Teofiliaus Matulionio freska. Autoriai – dailininkas Tadas Vincaitis ir pagalbininkės Justina Sendravičiūtė bei Lauryna Stankūnaitė.

Užsuku į kitoje gatvės pusėje įsikūrusį turizmo informacijos centrą „Surink Lietuvą“ magnetuko. Darbuotojų paklausiu, kur galima būtų pavalgyti, nes jau popietė. Jie man rekomenduoja viešbutyje esančią kavinę „Toskana“. Ją buvau jau mačiusi, tačiau galvojau, kad ten tik viešbučio svečiams skirta. O man viešbučio nereikia, nakvoti neketinu. Darbuotojas dar pajuokauja – o gal reikės nakvynės? Juokas juokais, bet taip vos ir neatsitiko vėliau...

Skaniai ir nebrangiai pavalgiusi, pasivaikštau po labai jaukų ir simpatikšą šalia esantį A.Brazausko vardo skverą.

Skvero gilumoje – Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai, vienas iš gražiausių pastatų mieste. Kaišiadorių vyskupija įkurta 1926 metais. Vyskupijos kurijos namai pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą pastatyti 1933 metais. Rūmai rekonstruojami, todėl pavyksta pasidairyti tik iš tolo. Vėliau pavyks prieiti ir arčiau.

Parkas nemažas ir tikrai labai jaukus, jau pasidabinęs rudens ženklais.

Einu toliau visai neišvaizdžia Gedimino gatve.

Viena iš Kaišiadorių miesto puošmenų – freska „Bučinys“.

Ši freska buvo nutapyta 2017 metais. Autoriai – dailininkai Tadas Vincaitis – Plūgas ir Edvardas Šeputis – Shepa. Šios freskos idėja kilo savivaldybei, kadangi gavo iš Valstybės turto fondo apleistą pastatą. Idėja buvo „miesto vartai“ ar „durys“, kas pritrauktų kuo daugiau gyventojų bei turistų iš kitų rajonų.

Pasuku į Paukštininkų gatvę ir netrukus prieinu...

2012 metais su šūkiu „Inkilą kalu – istoriją kuriu“ buvo atidaryta Kaišiadorių Inkilų alėja. Čia galima pamatyti pačių įvairiausių inkilų, kuriuos sukūrė tiek šalia esančios mokyklos moksleiviai, tiek kiti miestiečiai. Visai simpatiški tie inkilai.

Čia pat prasideda Girelės pažintinis takas per mišką.

Miško pašonėje – sovietų karių kapinės

Takas toks labai sąlyginai pažintinis, nes jame – tik du stendai. O toliau vien tik žalias žalias miškas, pilnas keistai susipynusių medžių, paslaptingų šešėlių tankmėje, įvairaus plauko mašalų... Nors pasivaikščiojimui miškas išties labai smagus.

Sodri žaluma ir gaivus gaivus oras...

Tako gale arba pradžioje (žiūrint, iš kurios pusės eisi) – ramūs tvenkiniai ir poilsio aikštelės.

Vakaro saulės apšviesta Gedimino gatve grįžtu link centro.

Randu, kaip arčiau prieiti ir pasigėrėti gražiaisiais Vyskupų rūmais.

Toliau bastausi šoninėmis jaukiomis gatvelėmis. Vakarėja...

Suksiu ten...

Saulės apšviestos jaukios sodybos ir galybė rudens žiedų... Visai gražūs tie Kaišiadorys.

Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas savo vaikystės ir paauglystės metus praleido Kaišiadoryse. J. Biliūno gatvėje ir šiandien stovi jo tėvų namai, pastatyti 1960 metais. Tai pirmasis Prezidento projektuotas ir statytas objektas. Namuose įkurtas nedidelis muziejus, vyksta įvairūs renginiai.

Netoliese ir namas, kuriame gyveno kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Rajonas aplink – tikrai labai jaukus. O jau gėlių gėlių....

Šiek tiek paėjus už geležinkelio – Kaišiadorių priemiestis keistu pavadinimu.

Čia yra išlikę buvusio Kaišiadorių dvaro tvenkiniai ir ponų namas.

Dabartinio Kaišiadorių dvaro pastato vietoje 1531 metais stovėjo totoriams priklausęs dvaras. 18 amžiaus pabaigoje Kaišiadorių dvaras atiteko Romerių giminei ir tapo Vladikiškių dvarui priklausančiu palivarku. 19 amžiaus viduryje Kaišiadorių palivarkas buvo atskirtas nuo Vladikiškių dvaro ir vėl tapo atskiru dvaru. 1940 metais dvarui priklausė net 17 pastatų, tačiau vėliau jis buvo nacionalizuotas ir po truputį nyko. Išlikęs tik buvęs ponų namas. Dabar tai privati valda, todėl pasidairau tik iš tolo. Jei nežinotum – sakytum kokio nors naujojo lietuvio gyvenamas namas....

Gudienoje yra ir dar viena įdomi vieta...

Eidama Pylimo gatve, stabteliu prie laukuose rymančio kryžiaus laisvės kovotojams.

Kaišiadorių geležinkelio viadukas buvo pastatytas 1860 metais, tiesiant geležinkelį į Virbalį. Viadukas pakankamai gerai išsilaikęs.

Už viaduko randu nuorodą. Aišku, man reikia jas aplankyti.

Pakeliui – Kaišiadorių miesto kapinės ir Partizanų koplyčia jose.

Miesto kapinių centre pastatyta koplyčia 1944-1953 metų Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Netoli kapinių, Kaišiadorėlių kaime, žvyro duobėse buvo užkasti 1947 metais sodyboje kaime tarp Kalvių ir Vilūnų žuvę devyni partizanai. Žuvusių partizanų palaikai 1990 metais buvo rasti ir palaidoti naujosiose kapinės. Gali būti, kad šioje vietoje užkasta ir daugiau žuvusių partizanų, tačiau apie juos duomenų nėra. Visų čia užkastų laisvės kovotojų atminimui 1995 metais pastatytas tautodailininko A. Šalkausko sukurtas kryžius. Vėliau pradėta įgyvendinti idėja šioje vietoje pastatyti paminklą visiems partizanams, gimusiems, gyvenusiems, kovojusiems ir žuvusiems Kaišiadorių rajone. Koplyčią suprojektavo kaišiadorietis architektas Stasys Petrauskas. Skulptūras sukūrė Audronė Skarbaliūtė, vitražus – profesorius Kazys Morkūnas. 1998 metais koplyčia buvo pašventinta. Juodo granito plokštėse, įmontuotose koplyčios sienose, įrašytos 358 partizanų pavardės.

Saulė jau nusileido, ir iškart pradėjo temti. Supratau, jog žydų kapinių tamsoje neberasiu... Ir dar supratau, kad niekaip nespėsiu į artimiausią traukinį... Va čia ir pamąsčiau, kad beveik galėjo išsipildyti TIC darbuotojo žodžiai dėl nakvynės. Tačiau bus dar vienas traukinys – po daugiau nei valandos. Taigi, grįžtu atgal į miesto centrą. Pakeliui stabteliu prie paminklo Kaišiadorių rajono tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti. 1996 metais atidengto paminklo autorius – architektas Stasys Petrauskas.