Mano Lietuva: Šeštadienis senajame Molėtų plente. Antroji dalis

Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Senuoju Molėtų plentu atvinguriuoju į Giedraičius. Mašiną pasistatau aikštelėje pačiame miestelio centre ir einu pasibastyti. Rudens įvairiaspalvės gėlės žydi kaip išprotėjusios.

Pirmiausia pasuku į jaukią Širvintų gatvę ir neskubėdama einu ja, mėgaudamasi vasariškai šilta rugsėjo pabaigos diena.

Netrukus prieinu senosios Giedraičių mokyklos pastatą. A.Jaroševičiaus gimnazija ir dabar įsikūrusi šalia esančiame naujame pastate. O senajame – Giedraičių seniūnija ir bendruomenės centras.

Keliautojus lydintis Camino ženklas ir čia.

Ant pastato – Malvinos ir Mato Valeikų atminimui skirta lentelė. Matas Valeika – diplomuotas vaistininkas, lietuviška veikla jis užsiėmė šalia savo tiesioginio darbo. Giedraičiuose, kur žmonės „bijojo prisipažinti lietuviais esą“, su šeima apsigyveno 1908 metais. Kartu su žmona jiedu platino caro valdžios uždraustą lietuvišką spaudą, suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“, surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas – puoselėjo lietuvybę. Matas Valeika buvo apdovanotas Gedimino ordinu. Mato ir Malvinos Valeikų rūpesčiu 1920 metų rugsėjo 22 dieną buvo atidaryta vidurinė keturių klasių mokykla, kurioje ir mokytojavo Malvina Valeikienė. Mokytoja M.Valeikienė ypač išgarsėjo savo žygiais kovų su lenkais metu. Netoli Giedraičių buvusiame Bekupės dvare buvo apsistojęs lietuvių kariuomenės dalinys. Jį netikėtai užpuolus lenkams, užvirė kruvinos kautynės. Žuvo daug karių. Dar daugiau buvo sužeistųjų, kuriais susišaudymo metu nebuvo kam ir kaip pasirūpinti. Mokytoja M.Valeikienė puolėsi gelbėti aukų. Ant baltos paklodės užsiuvusi raudoną kryžių, ji išgabeno visus sužeistuosius. Sakoma, kad tai buvo pirmasis Raudonojo Kryžiaus vėliavos panaudojimo Lietuvoje atvejis. Už savo veiklą 1927 metais M.Valeikienė buvo apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Tai bene vienintelis atvejis, kai kariniu ordinu buvo apdovanota moteris, ne karė, o mokytoja, tolimos nuo karybos profesijos atstovė.

Su Giedraičiais susijęs ir kitas žymus žmogus – dailininkas Antanas Jaroševičius. 1921-1935 metais dailininkas Giedraičiuose dėstė piešimą, dailiuosius medžio darbelius, organizavo mokinių piešinių parodas, margučių konkursus, 1928 metais įsteigė dailiųjų medžio darbelių klasę – vienintelę visoje Lietuvoje. Jo atminimui priešais mokyklą skvere pastatytas koplytstulpis.

Pasidairiusi prie mokyklos, grįžtu atgal į miestelio centrą.

Pirmiausia apžiūrėsiu Giedraičių bažnyčią.

Pirmoji bažnyčia Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto parėdymu Giedraičiuose pastatyta 1410 metais. 1655 metais bažnyčią rusų kareiviai sudegino. Dabartinę klasicistinę mūrinę Šv.Baltramiejaus bažnyčią 1809 metais pastatė žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis ir jo brolis Martynas.

Klasicistinė varpinė pastatyta 19 amžiaus viduryje pagal Karolio Gregotovičiaus projektą iš akmens mūro su ažūriniu viršutiniu tarpsniu iš medžio konstrukcijų.

Tenka apsiriboti pasivaikščiojimu aplink, nes šeštadienio popietę bažnyčia, deja, uždaryta.

Giedraičiai tarpukaryje priklausė Lietuvai – demarkacinė linija ėjo visai netoliese.

Kitapus bažnyčios – simpatiškas parkelis, vedantis link Kiemento ežero.

Geltoname namuke ant ežero kranto greičiausiai įsikūrusi klebonija.

Kurį laiką pabūnu jaukioje Kiemento ežero pakrantėje. Šalia prisėdęs jaunimėlis linksmai leidžia laiką, bet man jie netrukdo, o ir jie į mane nekreipia jokio dėmesio.

Pasimėgavusi ežero draugija, grįžtu atgal prie bažnyčios ir apeinu ją iš kitos pusės.

Šventoriaus kampe – paminklas vienuoliui Mykolui Giedraičiui. Manoma, kad jis kilo iš šių kraštų, o ir vardą miesteliui padovanojo. Garsėjo pamaldumu, turėjo aiškiaregystės dovaną. 2018 metais Mykolas Giedraitis paskelbtas palaimintuoju.

Iš arčiau apžiūriu varpinę.

Pasidairau pagrindinėje miestelio aikštėje. Maisto vagonėlis, deja, atsisveikino iki pavasario.

Apžiūriu 1988 metais pastatytą paminklą Giedraičių 650-ajam jubiliejui.

Visai jaukus miestelis, todėl dar šiek tiek pasivaikštau aplink.

Pasuku pro vietinių daržus bei sodus...

... pro kaliausių kiemą...

Ateinu prie paminklo partizanams. Be navigacijos jį būtų sunkoka surasti, nes nuorodų jokių nėra.

Paminklo vieta nėra atsitiktinė. Tai paminklas šioje vietoje užkastų 1945-1950 metais Giedraičių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų ir Giedraičių valsčiaus NKVD poskyryje nukankintų suimtų partizanų, rezistentų bei civilių gyventojų atminimui. Paminklas pastatytas 1990 metais žuvusių partizanų artimųjų rūpesčiu.

Nuo paminklo pasidairau į apylinkes...

... ir grįžtu į miestelio centrą.

Kadangi Giedraičiuose nėra nei vienos kavinės, parduotuvėje nusiperku ledų porciją ir kažkur pritūpusi, pasimėgauju.

2020 metų lapkričio mėnesį ties Giedraičiais vyko mūšiai tarp Lietuvos kariuomenės ir lenkų L.Želigovskio rinktinės. Giedraičiai buvo išsaugoti Lietuvai. Žuvusiųjų atminimui pagal Antano Jaroševičiaus projektą 1932 metais Giedraičiuose buvo pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje ties Giedraičiais 1920 m.“ Įdomu tai, jog sovietų okupacijos metais paminklas nebuvo nugriautas, o 1970 metais netgi restauruotas.

Už paminklo ir skvero – senosios miestelio kapinitės.

Kapinaitėse išlikusi dvarininkų Graužinių koplyčia – mauzoliejus. Graužiniai valdė netoli esantį Martyniškių dvarą.

Šalia koplyčios – paminklas Vilniuje palaidotai knygnešei Domicelei Graužinytei.

Giedraičiuose užtrunku ilgokai, nes tikrai pilna visokių įdomybių šiame miestelyje. Tačiau jau laikas keliauti toliau. Vinguriuoju Molėtų rajono keliais senuoju plentu – o tų vingių, nuokalnių ir įkalnių tikrai daug, todėl paskubėti negali. Pakeliui stabteliu prie Didžiokų koplyčios.

19 amžiaus pabaigoje grafas Kostas Jelenskis Didžiokų kaime pastatė didžiulį dvarą, koplyčią-mauzoliejų, įveisė įspūdingą parką, kuriame medžiai sodininko padedami įgavo įvairias formas.

1936 metais dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. Mauzoliejuje tuo laiku buvo palaidota grafų Jelenskių giminė. 1940 metais Deveniai buvo ištremti į Vorkutos lagerį, o dvaras nuniokotas ir galiausiai išsprogdintas. Koplyčia virto atliekų sandėliu. Čia buvę palaikai buvo išniekinti, karstai išmesti. 1965–1991 metais Didžiokų koplyčioje gyveno ir kūrė skulptorius Aloyzas Smilingis. Ją sutvarkęs, ten įrengė kūrybines dirbtuves, joje apsigyveno su šeima. 1998 metais, atkūrus nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamą turtą, koplyčia grąžinta Mykolo Devenio dukrai Daliai Bobelienei (daktaro Kazio Bobelio žmonai). Ji geraširdiškai skyrė koplyčią molėtiškių kultūros reikmėms. Nuo 2001 metų koplyčia leista rūpintis Molėtų fotoklubui „Ekspozicija“, kurio nariai ten įrengė meno galeriją. Koplyčios savininkės D. Bobelienės ir klubo narių pastangomis koplyčioje prasidėjo aktyvus kultūrinis gyvenimas: organizuojamos fotografų, tautodailininkų ir profesionalių menininkų darbų parodos, literatų kūrybos vakarai bei kiti kultūriniai renginiai. Deja, šiuo metu koplyčia vėl apleista.

Takas apžėlęs, koplyčia pastoliuose... Liūdna ir tiek...

Dabar jau atvingiuoju į Molėtus. Stabteliu kitame Molėtų pakraštyje ir skambinu čia gyvenančiai bendramintei. Gi netikėtai atvažiavau su dovanomis – „Surink Lietuvą“ magnetukais. Susitinkam šalia jos namų ir smagiai paplepam. Molėtuose noriu papietauti – jau geroka popietė, na ir pasivaikščioti aplink žavųjį Pastovio ežerą. Molėtuose pilna žmonių ir mašinų, todėl mašinai pasistatyti vietą randu tik netoli autobusų stoties. Praeinu bažnyčią...