Dar pernai rudenį, vieną iš paskutinių dar tikrai vasariškų dienų nutarėme nuvažiuoti į Čiobiškį, ten pamatyti urvą, dvarą, bažnyčią, o grįždami, stabtelėti Musninkuose ir Bartkuškyje. Iki Čiobiškio tai nuvažiavome, bet... sugebėjome su mašina įstrigti purvyne netoli urvo. Kol laukėme pagalbos, bandžiau ieškoti urvo, bet nesėkmingai... Aišku, po to neberūpėjo nei pats Čiobiškis, nei Musninkai su Čiobiškiu. Šiemet pasiryžome vis tik pabandyti susidraugauti su Čiobiškiu, tačiau tai, kas pakeliui, aplankyti iškart. Tą ir padarėme. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad su Čiobiškiu iki galo nesusidraugavome, kažkaip, matyt, nesutapo kokie biolaukai ar pan. bet apie viską iš pradžių.
Pirmiausia nutariame aplankyti visų taip išgirtą Bartkuškio kopą. Gerai, kad navigacija veda teisingai, nes kelias toks ganėtinas žvyrkelis, o nuorodų jokių. Kažkur vidury miškų, netoli radioaktyvių atliekų saugyklos (matėme ženklus) – tokia improvizuota automobilių aikštelė, kurioje stovi kelios mašinos. Pasistatome ir einame ieškoti kopos. Ženklų, kaip minėjau, jokių. O vaizdas toks.
Kadangi ženklų jokių, numokliname tiesiai
Einame mišku, dairydamiesi kopos, o jos kaip nėra, taip nėra. Navigacija nieko nerodo, tiksliau, rodo, kad kažkur šalia. Nueiname kokį kilometrą, tvanku, pradeda pulti visokie mašalai
Pikta ir tiek. Nu negi vėl nesiseks? Nutariame grįžti atgal į mašiną ir bent jau iki Musninkų nuvažiuoti. Tačiau jau netoli aikštelės žvilgsnis nukrypsta į šoną, nes už kalvos girdisi žmonių balsai, o berželiai signalizuoja, kad kopą vis tik rasime...
Ir pagaliau kopa... Laimės pilnos kelnės, džiaugiamės kaip vaikai. Įtampa nuslūgsta, nuotaika pagerėja.
Bartkuškio kopa – žemyninė kopa Širvintų rajono miške, supama nedidelių pušelių ir berželių. Unikali ir labai jauki vieta. Net oras kvepia jūra. Pavaikštome po smėlį, pabūname ilgokai. Gražu čia tikrai. Tik vis dėlto nuorodos būtų gerai – bent jau kokia ruda lentelė...
Pasimėgavę šiltu kaip pajūrio smėliu ir kvepiančiais vaizdais, grįžtame į mašiną ir važiuojame link Musninkų. Mašiną statome aikštelėje šalia bažnyčios ir einame pasivaikščioti.
Skvere šalia bažnyčios – Arkangelo Mykolo skulptūra.
Pirmoji bažnyčia Musninkuose pastatyta 16 amžiuje, vėliau priklausiusi evangelikams reformatams. 1855-1861 metais senosios bažnyčios vietoje Musninkų dvarininkas Mykolas Podbereskis su parapijiečiais pastatė dabartinę Švč.Trejybės bažnyčią.
Bažnyčia netikėtai atidaryta, todėl užeiname ir pasivaikštome, aš pasimeldžiu. Graži ir jauki neogotika.
Tokia labai sava bažnyčia. Gaila, kad neužlipome prie vargonų – tik vėliau sužinojome, jog galima. Pasivaikštome aplink, apžiūrime skulptūras.
1928 metais bažnyčios šventoriuje palaidotas čia kunigavęs Vasario 16-osios akto signataras Alfonsas Petrulis.
Šalia bažnyčios – paminklas Vyčio Kryžiaus kavalieriams iš Musninkų.
Senoji klebonija šviečia geltoniu ir simpatiškomis langinėmis.
Medinė varpinė, pastatyta 1868 metais iš senosios bažnyčios medienos. Kiek žinau, joje vyksta įvairūs renginiai.
Vis dar neskubėdami vaikštome šalia bažnyčios. Tikrai jauku čia.
Pasislėpęs paukštis mus stebi.
Greičiausiai buvęs žydų namas. Jau po laiko pasidarė gaila, kad tiesiog dar šiek tiek nepasibastėme po patį miestelį. Toks savotiškas perliukas. Na, bet Musninkai netoli Vilniaus, galima dar kartą atvažiuoti.
Išvažiuojant iš Musninkų, prie kelio baltuoja koplytėlė. Barborai Radvilaitei atminti 18 amžiuje pastatyta baroko stiliaus mūrinė koplytėlė. O legenda byloja, kad koplytėlę pastatė pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per patvinusią Musės upę metu.
Šiek tiek už koplytėlės išlikę buvusių žydų arklidžių griuvėsiai. Bet viskas tiek apaugę žolėmis iki pažastų, kad pabijojau prieiti arčiau.
Galiausiai atvažiuojame į Čiobiškį. Mašiną pasistatome šalia bažnyčios ir einame pasivaikščioti.
Čiobiškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 19 amžiaus pradžioje. Manoma, kad klasicizmo stiliaus bažnyčią projektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau jo autorystė nėra patvirtinta. Šalia bažnyčios yra dvi varpinės – viena su laikrodžio mechanizmu, kita – su varpu. Bažnyčia uždaryta, tai pasivaikštome aplink.
Mano namas... tfu... bokštas... vijokliais apaugęs...
Paskutinis žvilgsnis į bažnyčią...
... ir važiuojame prie Čiobiškio dvaro. Facebooke buvau radusi neseną informaciją, kad dvaras atviras visiems, galima apžiūrėti ir viduje. Deja, deja, viskas uždaryta...
Apeinu iš kitos pusės. Ten moteriškė grupei žmonių kažką pasakoja. Greičiausiai, dvaro savininkė, ir užsakyta ekskursija. Todėl ir uždaryta. O gal ir ne? Prie vartų buvo užrašytas telefonas, bet kažkaip nutarėme neskambinti. Nelabai jaukus tas Čiobiškis mums pasirodė... Nebesinorėjo labai ilgai čia bastytis. Tik šiek tiek...
Nutariame, kad nebesusidraugausime su Čiobiškiu ir jo mums užtenka. Išvažiuodami iš miestelio, stabtelime prie apleisto buvusio vandens malūno, pastatyto 1900 metais prie Musės upės senvagės.
Pravažiuojame 1933 metais pastatytu Dariaus ir Girėno tiltu.
Neries platumos šalia Čiobiškio. Kažkur čia yra garsusis Čiobiškio keltas, bet šį kartą jau važiuojame namo. Iš esmės buvo visai smagu. Nors Čiobiškio nesupratome ir neprisijaukinome, tačiau atradome perliuką – Musninkus. Na, ir Bartkuškio kopa tikrai įspūdinga...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą