Pernai pradėjome tyrinėti įvairius dar menkai pažįstamos Žemaitijos kampelius. Šią vasarą šiuos tyrinėjimus toliau tęsėme. Penktadienio vakarą nuvažiavę į Šiaulius, pavakaroję su draugais ir pernakvoję pas uošvius, šeštadienio ryte išsiruošiame į kelią. Pirmoji stotelė – Kelmė ir jos buvęs dvaras, kuriame dabar įsikūręs krašto muziejus. Beje, Kelmėje šią vasarą lankiausi dar kartą su reikalais, todėl šiame pasakojime įterpsiu ir vaizdų iš antrosios viešnagės.
Kelmės dvaro teritorija pradėjo formuotis dar 15 amžiuje, kuomet dvaras priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. šio amžiaus pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 metais dvaras atiteko Gruževskių šeimai, kurie jį valdė iki pat 1940 metų. Tai vienas iš tų retų atvejų Lietuvos dvarų istorijoje, kuomet dvaras daugiau nei 300 metų priklausė tai pačiai bajorų šeimai. Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai, taip pat dalyvavo 1831 metų sukilime. Būtent Kelmės dvare šis sukilimas ir prasidėjo – muziejuje yra tam skirta ekspozicija. Dabartiniai dvaro rūmai buvo pastatyti 18 amžiaus pabaigoje, 19 amžiaus pabaigoje restauruoti. Įdomu tai, jog pagal pirminį vokiečių architekto F.Lehman projektą dvaro pagrindiniai rūmai turėjo atrodyti taip
Tačiau dešiniojo sparno dabar nėra. Neradau jokios informacijos, kodėl būtent taip atsitiko, apie tai antrą kartą lankantis neužsiminė ir muziejaus direktorė.
Buvusio dvaro teritorija labai gražiai sutvarkyta, galima pasivaikščioti, pasėdėti ant suoliukų, apžiūrėti informacinius stendus.
Į muziejų mudviems taip ir nepavyko patekti, nors jis ir buvo atidarytas. Pasirodė gana keista... Tačiau per daug nenusiminėm, o pasivaikščiojom aplink. Kelmės dvaras žymus ir tuo, kad čia buvo sukauptas didžiausias dvaro archyvas Žemaitijoje. Jis buvo saugomas labai įdomioje vietoje – 17 amžiuje pastatytuose dvaro vartuose. Archyvas buvo antrame aukšte, o pirmame aukšte veikė kalėjimas.
Patalpoje, kur buvo saugomas archyvas, šiuo metu įrengta ekspozicijų salė.
Nors Gruževskiai buvo reformatai, jie pro dvaro vartus matydavo katalikų bažnyčią.
Dar keletas jaukių dvaro kampelių...
Pakeliui užlipu į kalvelę ir pasivaikštau po senąsias Kelmės kapinaites. Labai rami ir jauki vieta...
Kadangi laiko turiu, tai ilgokai neskubėdama vaikštinėju ir dairausi aplink.
Senosios kapinės visai šalia bažnyčios, kuri visu gražumu stiebiasi į viršų ir kurios bokštas matomas iš tolo.
Pirmoji bažnyčia Kelmėje pastatyta dar 1416 metais, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas įsteigė parapiją. Bažnyčia daug kartų keitė šeimininkus, degė ir buvo atstatoma. Dabartinė neogotikinė Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1908 metais. Apžiūrime įdomias skulptūrėles šalia bažnyčios...
Žydro dangaus fone baltuma šviečia šventoriaus vartai...
... o gražioji neogotika kviečia pakelti akis į dangų...
Bažnyčia atidaryta, tai užeiname į vidų pasidairyti.
Viršuje, prie vargonų gieda mergina, matyt, repetuoja. Iškart apima pakili nuotaika.. O dar tas šviesos ir spalvų žaismas ant grindų – lyg koks stebuklas... Stoviu ir gėriuosi...
Ta žavingoji neogotika nepalieka abejingų šiam grožiui
Išeiname sužavėti bažnyčios jaukumo ir tos pakilios atmosferos, tos ramybės ir šviesos. Kelmės bažnyčią pavadinčiau nedideliu Žemaitijos perliuku. O ir aplink bažnyčią tikrai jauku pasivaikščioti...
Nedidelėje aikštėje priešais bažnyčią – 1995 metais pastatytas Laisvės paminklas „Baladė“ (skulptorius Vladas Vildžiūnas).
Kai antrą kartą buvau Kelmėje, dar šiek tiek pasivaikščiojau po patį miestelį. Prisipažinsiu – pati Kelmė man pasirodė kažkokia keista, aš jos nesupratau ir neprisijaukinau. Nors ir čia yra smagių kampelių, paminklų, įdomių skulptūrų. Paminklas Šaulių sąjungos įkūrėjui Vladui Putvinskiui
Čia pat rymo jaukus angeliukas
Jo kaimynas – Laimiukas
Galima pasisveikinti su nykštukais...
Pasakojimo pradžioje minėjau, jog Kelmės dvaro savininkai Gruževskiai buvo reformatai, todėl Kelmėje turėjo būti ir evangelikų reformatų bažnyčia. Ji pastatyta 1615 metais, 1807 metais atstatyta, o 1992 metais renovuota. Šiuo metu bažnyčia priklauso Kelmės evangelikų liuteronų parapijai.
Lyduvėnų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1761 metais, turi vėlyvojo baroko bruožų.
Bažnyčios šventoriuje – kapinaitės, nuo kurių puikiai matosi garsusis geležinkelio tiltas.
Apeiname aplink bažnyčią – ji tokia šiek tiek keistai senovinė, bet visai jauki. Deja, buvo uždaryta...
Žemiau bažnyčios negyvenama...
... ir gyvenama...
Paskutinis žvilgsnis į bažnyčią...
... ir važiuojame prie tilto. Mašiną pasistatome prie bemdruomenės namų.
Lyduvėnų tiltas – ilgiausias (599m) ir aukščiausias (42m) geležinkelio tiltas Lietuvoje. Tiltas nutiestas per Dubysą ir jos slėnį Radviliškio–Pagėgių geležinkelio ruožo 50 kilometre. Pirmąjį medinį tiltą 1916 metais pastatė karo belaisviai, tačiau dėl netvirtų konstrukcijų jis netiko traukinių eismui. 1918 metais vokiečiai pastatė plieninį tiltą. Iki Antrojo pasaulinio karo eismas Lyduvėnų tiltu buvo labai intensyvus, šio technikos stebuklo apžiūrėti atvykdavo žmonės iš įvairių Lietuvos vietų. 1944 metais tiltas buvo susprogdintas, o 1951 metais atstatytas. Šiuo metu tiltas rekonstruojamas, ateityje bus galima užlipti ir ant viršaus. Tačiau traukiniai juo iki šiol važiuoja. O mudu pasidairome į tikrai įspūdingą statinį.
Pasigėrėję aukščiausiu geležinkelio tiltu, važiuojame į Raseinius. Mašiną pasistatome miesto centre vienoje šoninėje gatvelėje ir einame pasivaikščioti.
Parke stovi vienas iš seniausių Raseinių miesto pastatų – Švč. Trejybės cerkvė. Susitarus galima užlipti į cerkvės bokšto viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Mes tik pasidairome iš toliau.
Pasisveikiname su mielais lūšiukais. Tai 2015 metais atidengta skulptorių S.Jurkaus ir S.Plotnikovo sukurta skulptūra.
O ir pats Maironio parkas gražiai sutvarkytas, jaukus, žalias, žydintis...
Stabtelime prie skultoriaus T.Gutausko sukurto paminklo poetui Maroniui.
Raseinių rajone esančiame Paserbenčio kaime gimė poetas Marcelijus Martinaitis. Kas galėtų paneigti, jog poeto sukurtas Kukutis negyveno po serbento krūmu? Neveltui Raseinių turizmo informacijos centras pasipuošęs serbento šakele (autorė – Ieva Olimpija Voroneckytė)
Šalia turizmo informacijos centro pastatyta Augustino Kludos sukurta Kukučio skulptūra.
1934 metais Raseiniuose buvo atidengtas Nepriklausomybės paminklas „Žemaitis“, išlikęs per visą sovietmetį.
Jauki Žemaičio aikštė Raseiniuose.
Čia pat esančioje kavinėje papietaujame, tiesa, nelabai skaniai. Tačiau šiai dienai turime dar nemažai planų, todėl reikia pasistiprinti. Papietavę dar šiek tiek pasivaikštome. Dabar čia – meno mokykla.
1934 metais Raseiniuose iškilo nauji pašto rūmai, kuriuos projektavo totorių kilmės Baltarusijos tautinės vėliavos kūrėjas Klaudijus Duž-Dušauskas, o bareljefus sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. Tuo metu miestelio kontekste tai buvo vienas iš moderniausių pastatų, o bareljefa tikrai atkreipdavo ne vieno praeivio dėmesį. Bareljefai pasakoja apie pašto istoriją – kaip paštas buvo gabenamas įvairiais būdais: pėsčiomis, ant žirgo, traukiniu, laivu, automobiliu, lėktuvu ir pan.
Pasidairę aplink, važiuojame link Raseinių bažnyčios. Bet apie tai ir ką toliau lankėme – kitoje pasakojimo dalyje – Antroji dalis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą