2021 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Keliais ir keleliais po Žemaitiją. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Atvažiuojame prie Raseinių bažnyčios ir einame pasivaikščioti.


Pirmoji bažnyčia Raseiniuose pastatyta dar 15 amžiaus pradžioje, tai buvo viena iš seniausių bažnyčių Žemaitijoje. Dabartinė barokinė su renesanso bruožais Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 18 amžiaus pradžioje. Šalia pastatytas ir dominikonų vienuolynas, veikęs iki Antrojo pasaulinio karo. Bažnyčia uždaryta, tai pasivaikštome aplink. Visas bažnyčios ir vienuolyno kompleksas atrodo tikrai įspūdingai, neskubėdami viską nuodugniai apžiūrime.




Švč. Mergelės Marijos Lurdo koplyčia, prisišliejusi šalia vienuolyno.




Bažnyčia visa savo galybe ir jaukiu baltumu


Buvusiame dominikonų vienuolyne šiuo metu įsikūręs Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos padalinys.



Dar šiek tiek pasivaikštome aplink. 







Tikrai įspūdingas bažnyčios vaizdas nuo laiptų apačios.




Iš Raseinių važiuojame į rajone esantį nedidelį miestelį Kalnujus. Čia sustojame pasidairyti prie labai įspūdingos vietos – Šv.Viktoro bažnyčios griuvėsių. 


Šalia jų – nedidelis memorialas išnykusiems kaimams atminti. Patinka man ši idėja.




1815-1818 metais vietinis dvarininkas Viktoras Jarudas su žmona Kalnujuose pastatė akmens mūro Šv.Viktoro bažnyčią, kuri ilgainiui tapo miestelio simboliu. Deja, bažnyčia buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Jos griuvėsiai liko stovėti ant kalvos, jie užkonservuoti ir pritaikyti lankymui.



Vieta tikrai įspūdinga, turinti savą magiją. Man kažkiek primena Paulavos dvaro griuvėsius. Toks lengvas prisilietimas prie mūsų istorijos... Ir smagu, kad nesunyko, o viskas sutvarkyta... Pasivaikštome ilgokai...






Jau minėjau, kad iš Paserbentės kaimo netoli Kalnujų yra kilęs poetas Marcelijus Martinaitis. Šalia bažnyčios kalvos – poetui skirtas simbolinis paminklas – atversta knyga.


Tačiau Kalnujai garsėja dar vienu žymiu žmogumi. Būtent čia, iš totorių bajorų kilusioje šeimoje, gimė kompozitorius, operos dirigentas, pedagogas, Lietuvos profesionalaus operos teatro kūrėjas Juozas Tallat-Kelpša. Muzikos pradmenis būsimasis kompozitorius gavo iš savo tėvo – Šv.Viktoro bažnyčios vargonininko ir choro vadovo. J.Tallat-Kelpšos gimtosios sodybos vietoje stovi paminklinis akmuo.


O šalia akmens – simbolinė lenta su schema, žyminčia čia buvusias gatves ir sodybos vietą. Įdomūs tuomečiai gatvių pavadinimai. Dabar Vengerskų gatvė pavadinta Sodų gatve.


Iš Kalnujų sukame į autostradą, o po kurio laiko iš jos išsukame. Dar ketiname aplankyti Betygalą, na ir ką pamatysime įdomaus pakeliui. O pakeliui pamatome rudą lentelę su nuoroda į Palūksčio dvarą. Nors ir žvyrkelis, bet esame susidomėję, todėl nuvažiuojame pasmalsauti.



Jei gerai pamenu, radome užrašą „Privati valda“, todėl brangiausiasis lieka laukti mašinoje, o aš einu pasižiūrėti, kas ten. O ten – jauki kaimo turizmo sodyba, kurią įkūrė buvusio Palūkščio dvaro savininkų palikuonis. 


Pirmieji šaltiniai apie dvaro sodybą išlikę iš 17 amžiaus pabaigos. 18 amžiuje dvaro sodybą valdė Januškevičiai, Christianavičiai, Jurkevičiai. 19 amžiuje dvaro sodyba ėjo iš rankų į rankas. O galiausiai 20 amžiaus pradžioje ją įsigijo Rudžianskai. 1941 metais dvaro sodybos šeimininkai ištremti į Sibirą, sodyba nacionalizuota. Sovietiniais metais dvaro ponų name buvo įsikūrusi kolūkio kontora ir pradinė mokykla. Na, o dabar, kaip minėjau – čia jauki kaimo sodyba „Rokynė“.






Grįždami nuo Palūkščio dvaro sodybos, stabtelime Milašaičiuose, prie nedidukės bažnytėlės.


1855 metais pastatyta medinukė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Tokia mažutė, bet labai miela. Joje kelis metus dirbo Tėvas Stanislovas.






Važiuodami link Betygalos, netoli Ariogalos stabtelime...


Tai dar 1937 metais pastatyti ir iš tolo balta spalva šviečiantys Gediminaičių stulpai.


O šalia – Ariogalos šventasis šaltinis...


Ariogalos šį kartą nelankysime – joje apsilankiau vėliau, nes ten tikrai visko daug, dabar net nespėtume. Atvažiavę į Betygalą, stojame šalia bažnyčios ir einame pasivaikščioti.


Pirmoji bažnyčia Betygaloje pastatyta 1416 metais. Dabartinė neobarokinė Šv.Mikalojaus bažnyčia pagal architekto Vladimiro Dubeneckio projektą pastatyta 1925-1930 metais. Bažnyčia, aišku, uždaryta, tai pasivaikštome aplink. Balta spalva suteikia jaukumo ir ramybės.




Įdomu tai, jog varpinė su bažnyčia sujungta atvira galerija. To dar nesu mačiusi Lietuvoje. Tikrai įdomus architektūrinis sprendimas.


Šiek tiek primena net Italiją... Neveltui barokas, nors ir neo...



Apeiname šventoriumi, apžiūrime skulptūras ir senus kryžius.





Rudo seno mūro parapijos namai



Pasisukiojame pagrindinėje miestelio aikštėje...


Betygala pirmą kartą paminėta 1253 metais, apie tai liudija ir paminklinis akmuo. Tikrai ilgą istoriją turintis miestelis...


Šiuo metu čia Bendruomenės namai, o prieškario Lietuvoje buvo valsčiaus pastatas. Gražiai sutvarkyta aplinka.


Betygalos miestelis susijęs ir su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kuris per Žemaitijos krikštą 1416 metais skyrė lėšų pirmos bažnyčios statybai. 1930 metais kelių susikirtime pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam (skulptorius Petras Aleksandravičius). Įdomu tai, kad paminklas išliko ir per sovietmetį, o 1980 metais netgi buvo restauruotas.


Dar šiek tiek pasidairome aplink... Seni medinukai tokie žavūs...



Betygaloje norime aplankyti kabantį tiltą per Dubysą. Tačiau kelias iki jo toks gana pagerintas, o nuorodų praktiškai nėra. Navigacija iš pradžių veda per miestelį akmenuotu grindiniu, kuris leidžiasi nuo kalvos. Vėliau išvažiuojame tiesiog į lauko keliuką, vedantį per pievas. Sakyčiau, nelabai aišku, kur to tilto ieškoti, bet galiausiai vis tik randame.


Tiltukas siūbuoja ganėtinai, bet šiaip atrodo tvirtas. Nueiname iki vidurio, pasidairome aplink.





Grįždami į miestelį, stabtelime prie senųjų Betygalos kapinių.


Senosios Betygalos kapinės – vienos iš seniausių išlikusių senųjų kapinių Žematijoje. Jas savo iniciatyva sutvarkė mokytojas Antanas Juška.


Partizanų kapai


Paminklas įvairių okupacijų aukoms ir prasmingi žodžiai ant jo...




Mūsų pasivažinėjimas po Žemaitiją baigiasi – grįžtame į Šiaulius. Pakeliui stabtelime Žaiginyje prie bažnytėlės ir šiek tiek pasidairome aplink.


Pirmoji bažnyčia Žaiginyje pastatyta 17 amžiaus viduryje. Dabartinė Šv. Antano Paduviečio bažnytėlė pastatyta 1916-1917 metais. Nedidukė, su varpine ir įdomiomis baltomis skulptūromis šalia...







Kitoje kelio pusėje greičiausiai buvusi ar esama klebonija – labai įdomios religinio pobūdžio detalės, bet iki galo namo paskirties išsiaiškinti nepavyko...





Dar šiek tiek pasidairome aplink po tikrai jaukų miestelį....



... ir grįžtame į Šiaulius. Buvo smagi diena Žemaitijoje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą