Pirmoji solo kelionė automobiliu. Po Kėdainių kraštą

 Nors vairuoju jau senokai, tačiau iki šiol daugiausiai tekdavo važinėti po Vilniaus miestą. Kelionėse automobiliu po kitus Lietuvos kampelius būdavome dviese su antrąja puse. Viena automobiliu už Vilniaus ribų nebuvau išvažiavusi. Tačiau šią vasarą atsirado poreikis ir galimybė tokiai kelionei - turėjau reikalų Kėdainiuose ir Krakėse. Vieną gražų liepos šeštadienio rytą sėdau į automobilį, nusistačiau navigacijoje Kėdainius ir išvažiavau. Nebuvau nieko konkretaus numačiusi, išskyrus susitikimus Kėdainiuose ir Krakėse. Tačiau diena buvo labai smagi, nes pakeliui aplankiau ir pamačiau žymiai daugiau. Nuo navigacijoje rodomo kelio tiek pirmyn, tiek atgal nebuvau niekur nukrypusi. Kadangi išvažiavau pakankamai anksti, iki susitikimo Kėdainiuose turėjau pakankamai laiko. Navigacija vedė pro Šėtos miestelį, kur iš tolo pamačiau boluojančius Švč.Trejybės bažnyčios bokštus. Nutariau stabtelėti šalia bažnyčios ir ją apžiūrėti.

Pirmąją bažnyčią Šėtoje pačioje 15 amžiaus pabaigoje pastatė miestelio savininkas Bagdonas Petkevičius. 16 amžiaus pabaigoje bažnyčia buvo perduota evangelikams reformatams. 17 amžiaus pabaigoje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Šiai sudegus, 18 amžiaus pabaigoje pastatyta nauja mūrinė. Pastaroji stovėjo neilgai, nes 1805 metais sudegė per Šėtos miestelio gaisrą. 1817 metais bažnyčia atstatyta, vėliau padidinta ir remontuota. 

Pirmiausia pasivaikštau aplink bažnyčią. Ryto saulėje ji tiesiog spindi baltumu ir ryškumu.

Bažnyčia atidaryta, todėl užsuku vidun pasidairyti.

Mane sudomina žavios spalvingos Kryžiaus kelio stotys. Iki tol tokių nebuvau mačiusi. Vėliau labai panašias mačiau ne vieno nedidelio Lietuvos miestelio bažnyčiose.

Apžiūriu paveikslus ir skulptūras.

Iš išorės bažnyčia balta. Tuo tarpu viduje daug ryškių spalvotų detalių. Ryškiaspalvė vargonų tapyba

Nemažai bažnyčių šventoriuose nebėra išlikę Kryžiaus kelio stočių. Šėtoje tokios išlikusios - jos savo stilistika bei spalvomis atkartoja bažnyčioje esančias.

Apžiūriu šalia seniūnijos stovintį koplytstulpį, skirtą žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Dar kartą metu jau paskutinį žvilgsnį į baltąją Šėtos gražuolę ir važiuoju į Kėdainius.

Kėdainiuose parkuojuosi Senosios Rinkos aikštėje šalia sinagogų komplekso. 

Iki susitikimo turiu dar šiek tiek laiko, todėl kavinėje pasimėgauju kava su ledais ir apeinu nedidelį ratuką po Kėdainių senamiestį. Pastarąjį esu išvaikščiojusi prieš penkis metus, todėl tiesiog vaikštau ir mėgaujuosi žavingais kampeliais. Dar kartą įsitikinu, jog Kėdainių senamiestis - vienas iš gražiausių Lietuvoje.

Sudomina už vartų esantį gatvelė senoviniu grindiniu.

Prieš penkis metus ji tikrai nebuvo tiek atvira kiekvienam. Tai Kranto 2-oji gatvelė, rekonstruota, tačiau dvelkianti senove. Man čia labai patinka.

2016 metais atidaryta spalvingoji linksmoji Džiazo gatvelė

Rekonstruota žydiškoji Kėdainių istorija Kranto 2-ojoje gatvėje. Man čia labai jauku.

Grįžtu į Senosios Rinkos aikštę ir einu į vienoje iš sinagogų įsikūrusį Kėdainių Daugiakultūrį centrą.

Susitinku su Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte - Kėdainių žinove ir labai įdomiu žmogumi. Iš Audronės sužinau tikrai labai daug. Jei kada būsite Kėdainiuose, labai rekomenduoju susisiekti su Audrone bei dalyvauti jos rengiamose ekskursijose po Kėdainius.

Šį kartą mane domina žydiškoji Kėdainių dalis. Kėdainius galima minėti kaip puikų kunigaikščių Radvilų sukurtą skirtingų tautų sambūvio pavyzdį. 17 amžiuje Radvilų pakviesti į Kėdainius, žydai sukūrė 300 metų klestėjusią bendruomenę, daug prisidėjusią prie miesto kūrimo. Kėdainiai kaip ir Vilnius buvo ypač garsūs dėl puikių galimybių studijuoti Talmudą. Ne veltui 1727 metais į Kėdainius studijuoti Talmudo atvyko būsimasis Vilniaus Gaonas, gyvenęs čia keletą metų ir vedęs vietinę merginą. Galima drąsiai teigti, jog Kėdainiai kelis šimtmečius buvo dvasinis ir religinis centras. Didžioji (vasarinė) sinagoga pačių žydų buvo laikoma viena gražiausių Lietuvoje. Kėdainių žydai labai didžiavosi savo kėdainietiška kilme, jie netgi sakydavo "Ich bin Keidaner". Kėdainiuose žydai buvo ne tik prekybininkai, bet ir amatininkai, ugniagesiai, ūkininkai. Būtent žydai pirmieji Kėdainiuose pradėjo auginti agurkus bei pomidorus. Vėliau šią veiklą perėmė lietuviai ir plėtoja iki šiol.

Kartu su Audrone vaikštau po buvusią sinagoga, klausausi jos pasakojimo ir apžiūriu Kėdainių žydų istorijai skirtą ekspoziciją.

Pasidairau ir po pačią sinagogą.

Vėliau su Audrone pasivaikštome žydiškųjų Kėdainių gatvelėmis, sužinau daug naujo. Atsisveikinusi dar kartą pereinu tais pačiais takais ir viską apžiūriu nuodugniai. Pirmiausia pasuku į Žydų gatvelę, kurioje išliko tipiškų žydams būdingų gyvenamųjų namų.

Žydų gatvės gale yra išlikęs ilgas pastatas su priestatu - sandėliuku. Labai įdomi to sandėliuko istorija. Jis kažkada buvo skirtas Sukkot arba Palapinių šventei. Tai viena pagrindinių žydų švenčių, švenčiama rudenį septynias dienas. Šiuo metu žydai privalo išeiti iš namų ir gyventi sukoje, laikinai suręstame ir palapinę primenančiame namelyje. Namelis primena, kad žydai turėjo keturiasdešimt metų klajoti po Sinajaus dykumą, glausdamiesi palapinėse ir neturėdami nuolatinės gyvenamosios vietos. Skatinama per šią šventę prie bendro stalo pakviesti varguolių. Kadangi šventė minima rudenį, kai Lietuvoje jau šalta, viena žydų šeima susirentė sandėliuką ir pasidarė jame stoglangį, pro kurį galėdavo išlįsti.

Ryškiaspalvis namas Senojoje gatvėje kažkada priklausė paskutiniam Kėdainių rabinui Šliomai Fainzilberiui, vėliau nužudytam nacių. 

Ant vieno iš pastatų išlikusi Dovydo žvaigždė.

Didžiosios Rinkos aikštė

Nevėžio pakrantėje įamžintas rašytojo Česlovo Milošo atminimas.

Šiame pastate buvo įsikūrusi Movšovičiaus ir Kagano spaustuvė. Nors pagrindinis žydų knygų spaudos centras pirmosios nepriklausomybės metais Lietuvoje buvo Kaunas, daugiausia religinės paskirties knygų (86 pavadinimai) 1928–1940 metais išspausdinta Kėdainiuose, Movšovičiaus ir Kagano spaustuvėje. Ši spaustuvė veikė per beveik visą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį – nuo 1923 iki 1940 metų, kai buvo nacionalizuota. Spaustuvė iš pradžių gamino smulkiuosius spaudinius – vizitines korteles, kvietimus, blankus, o netrukus pradėjo spausdinti ir knygas bei brošiūras lietuvių, hebrajų ir jidiš kalbomis.

Skaniai papietavusi vienoje iš Kėdainių senamiesčio kavinukių, sėdu į automobilį ir važiuoju link Krakių. Pakeliui dėmesį patraukia žavingoji Dotnuvos bažnyčia. Sustoju ir einu pasidairyti. Bažnyčia tikrai VAU... Kažkiek apšiurusi, bet išlaikiusi savo didybę.

1701 metais V. Bžostovskis ir jo žmona K. Mlečkaitė Dotnuvoje įkūrė bernardinų vienuolyną, kurio mūrinis pastatas išaugo 1768 metais. Vėlyvojo baroko stiliaus Viešpaties apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia baigta statyti 1810 metais. Dotnuvos vienuolynas už aktyvų dalyvavimą 1831 metų sukilime caro valdžios buvo uždarytas, o vienuoliai ištremti į Sibirą. 1990 metais Dotnuvoje Tėvo Stanislovo iniciatyva įkurtas kapucinų vienuolynas. Dotnuvos bažnyčioje gausu meno vertybių: paveikslų, altorių, skulptūrų. Vienuolyne yra biblioteka ir liturginių rūbų muziejus, įrengta Tėvo Stanislovo celė.

Kadangi iki susitikimo Krakėse turiu dar šiek tiek laiko, ramiai pasivaikštau aplink. Čia tikrai labai gražu ir jauku.

Vienuolyno pastatai.

Dotnuvos miestelio jubiliejui skirtas paminklinis akmuo.

Apeinu vienuolyną iš kitos pusės, apžiūriu apleistus buvusius ūkinius pastatus.

Man labai smalsu, kas už to lieptelio, todėl einu toliau.

O kitoje pusėje - Dotnuvos kapinaitės.

Dotnuvos kapinėse palaidotas vienas iš Pasaulio Tautų Teisuolių - Jonas Teišerskis. Viename iš savo pasakojimų jau esu minėjusi, kad architektas Tauras Budzys sumanė ir įgyvendina iniciatyvą - atranda Lietuvos Pasaulio Tautų Teisuolių kapus ir pritvirtina jo suprojektuotus atminimo ženklus. Ar­chi­tek­tas jau­čia pa­rei­gą pa­gerb­ti žmo­nes, ku­rie ri­zi­kuo­da­mi sa­vo ir sa­vo vai­kų gy­vy­bė­mis, gel­bė­jo pa­smerk­tuo­sius, o drau­ge gel­bė­jo ir lie­tu­vių tau­tos žmo­niš­ku­mą bei garbę. Kunigaudamas Pakruojo rajone, Jonas Teišerskis savo namuose slėpė ir globojo žydų tautybės asmenis. Ėmėsi inciatyvos išgelbėti žydų mergaitę Merą Šneiderytę, liudydamas teisme, jog tai nesantuokinė lietuvės dukra, kurią jis pakrikštijęs Marijona. J.Teišerskis sakydavęs “nėra nuodėmės, kai meluoji, kad žmogui gyvybę išgelbėtum”. Įdomu tai, jog po karo J.Teišerskis metė kunigystę ir sukūrė šeimą.

Krakėse manęs laukia susitikimas su čia gyvenančiu žinomu tautodailininku Vytautu Ulevičiumi. Apžiūriu jo sodybą ir skulptūrų iš ąžuolo muziejų, išklausau tautodailininko pasakojimo apie gyvenimą bei kūrybą, gaunu dovanų jo knygą su autografu. Labai įdomus, nors ir keistai savotiškas žmogus.

Kadangi esu Krakėse, nepraleidžiu progos šiek tiek pasivaikščioti po miestelį. Jauki pagrindinė aikštė su išlikusiais senoviniais nameliais ir Vytauto Ulevičiaus skulptūromis.

Vienam iš raštijos pradininkų Mikalojui Daukšai atminti.

"Taikos angelas"

Miestelyje galima sužinoti ir apie jo istoriją.

Jauki medžių alėja atveda prie Krakių bažnyčios.

Pirmoji medinė bažnyčia Krakėse pastatyta 15 amžiuje. Krakėse 1570–1572 metais klebonavo Mikalojus Daukša, vienas lietuvių raštijos pradininkų. 1692 metais pastatyta medinė Šv. Kotrynos bažnyčia. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1768 metais vyskupo Jono Lopacinskio iniciatyva. Dabartinė mūrinė Šv.Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia pastatyta 20 amžiaus pradžioje.

Bažnyčia uždaryta, todėl pasivaikštau po jaukų jos šventorių.

Krakiečių poilsio ir laisvalaikio vieta. Šalia - nedidelis parkelis, o tvenkinyje turškiasi būrelis vaikų.

Nors miestelis atrodo išmiręs ir tuščias, tačiau Krakėse gyvenimas vyksta. Čia pakankamai stipri bendruomenė, Kultūros centre repetuoja meno kolektyvai, vyksta įvairios šventės. Krakių miestelis turi ir žydiškąją savo istorijos dalį.

Diena buvo ilga, bet įdomi - laikas sukti vairą link namų. Tačiau navigacija nutaria, kad man dar negana įspūdžių, ir veda mane pro Jonavos bei Širvintų rajonus įvairiais šalutiniais keliais. Tikrai nemaža įvairaus vairavimo patirtis. Pakeliui dar stabteliu Musninkuose prie Švč.Trejybės bažnyčios.

 

Pirmoji bažnyčia Musninkuose pastatyta 16 amžiuje, vėliau priklausiusi evangelikams-reformatams. 1855–1861 metais senosios bažnyčios vietoje Musninkų dvarininkas Mykolas Podbereskis su parapijiečiais pastatė dabartinę bažnyčią. 1928 metais bažnyčios šventoriuje palaidotas Lietuvos nepriklausomybės akto signataras kunigas Alfonsas Petrulis, jam pastatytas paminklas.

Pasivaikštau aplink.

Paminklas Vyčio Kryžiaus kavalieriams

Įdomu tai, jog bažnyčia mūrinė, o jos varpinė išlikusi medinė. Bet varpinė tikrai žavinga, kiek žinau, joje vyksta koncertai bei parodos.

Diena buvo tikrai gera ir įdomi. Vėliau buvo dar ne viena solo kelionė automobiliu, bet apie tai - kituose pasakojimuose.