Savaitgalis Aukštaitijoje: tarp Anykščių, Utenos ir Molėtų. Trečioji dalis

 Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Kadangi vakar nemažai keliavome ir ilgokai vakarojome, ryte keliamės nelabai anksti. Papusryčiavę ir atsigėrę kavos, einame šiek tiek pasivaikščioti po Anykščius. Iki išsiregistravimo turime šiek tiek laiko.

2018 metais ant daugiabučio sienos festivalio "Devilstone" rengėjų iniciatyva atsiradęs piešinys, kurio autorius - belgų menininkas Dzia. Piešinys susijęs su legenda apie velnią ir Puntuką.

Anykščių senamiestis - miniatiūrinis, bet labai jaukus. Šiek tiek paklajojame jo gatvelėmis, pasidaidrome į simpatiškus namelius bei gėlynus šalia jų.

Šio fontano prieš kelis metus nemačiau.

Šurmuliuoja Anykščių miesto šventė, vyksta mugė, žmonių nemažai, tai ilgai neužsibūname.

Einame apžiūrėti Šv.Mato bažnyčios. Apeiname aplink, apžiūrime paminklus,skulptūras, Kryžiaus kelio stotis, vėliau užeiname į vidų ir ten kurį laiką pasivaikštome.

Mane vis žavi kylančios į viršų, link Dangaus, neogotikai būdingų formų bažnyčių detalės. Ryškios spalvos dominuoja altoriuose, freskose, skulptūrose, Kryžiaus kelio stotyse. 

Dienos šviesose apžiūrime floristinių kilimų parodą-varžytuves. Gražu, spalvinga, jauku, daug dėmesio kiekvienai detalei.

Įsiamžinu prie kai kurių įdomesnių kompozicijų.

Susipažįstame su Antano Baranausko parėdymais.

Kadangi šiai dienai esame dar nemažai numatę, grįžtame į laikinus namus, susidedame daiktus, raktą paliekame po kilimėliu, sėdame į mašiną ir važiuojame link Puntuko bei Lajų tako. Aš čia jau buvusi, o prie Puntuko tai gal kelioliką kartų, tačiau mano brangiausiajam čia neteko lankytis. 

Kadangi jau vėlyvas laikas, lankytojų nemažai. Mašiną tenka pasistatyti tolokai ir gabaliuką kelio eiti pėsčiomis. Tačiau parkavimosi vietų tikrai daug, jos tvarkingai įrengtos šalia kelio, o einant link Lajų tako pėsčiomis, kas kažkiek metrų įrengtos poilsio vietos su suoliukais. Infrastruktūra tikrai sutvarkyta. Pirmiausia pasidairome į Puntuką.

Tada kopiame aukštyn link Lajų tako pradžios. Pakeliui apžiūrime inkilų ekspoziciją. Prieš kelis metus jos dar nebuvo.

Kaip ir prieš du metus, taip ir dabar Lajų takas nėra kažkas tokio VAU. Tik šį kartą vaizdai nuo jo gražesni, nes nėra rūko ir šviečia saulė. Pereiname taką, pasidairome aplink, apžiūrime konstrukcijas. Įdomu, bet tikrai nėra kažkas labai ypatingo. Turbūt trečio karto nebereikės.

Miškai iš Šventosios melsva juosta. Gražu vis tik čia.

Palipu žemyn link upės - čia pasibaigia Šventosios pažintinis takas, mus su kelionių bendraminte taip sužavėjęs prieš kelis metus.

Žvilgsnis netyčia nukrypsta žemyn - įdomi bei originali laikrodžio ir kompaso kompozicija ant kelmų.

Toliau kelias mus veda į netoliese esantį Labirintų parką, kuriame nei vienas nesame buvę, todėl įdomu. Platesnę informaciją apie parką galite rasti čia Labirintų parkas Parkas tikrai nemažas, siūlantis daug pramogų, todėl su vaikais čia galima praleisti ir pusdienį. Na, o mudu čia mielai praleidžiame apie valandą, visur vaikščiodami, dairydamiesi, apžiūrinėdami. 

Į Didįjį labirintą užeiname, aišku, ne iš tos pusės. Bet koks skirtumas, nes jame pasiklysti tikrai labai paprasta. Porą kartu ir mudu ne ten pasukdavome.

Lipame į namelį medyje...

Iš viršaus labirintas tikrai įspūdingai atrodo.

Randame ir raganaičių.

Įdomus apvalusis labirintas - reikia pasiekti viduryje esantį ratą.

Pasivaikštome veidrodžių labirinte. Pirmą kartą tokį lankėme neseniai netoli Klaipėdos, Radailiuose esančiame Dino parke, todėl šį kartą nebėra to VAU. Nors šiaip visai įdomu čia paklaidžioti, pasiklysti, patirti keistą erdvės bei atspindžių poveikį, rasti teisingą kelią.

Pakrizename kreivų veidrodžių kambaryje.

Žaliųjų skulptūrų kampelis tikrai sužavi - kiek darbo čia įdėta, o kiek priežiūros tai turbūt reikalauja.

Pamedituoju energetiniame labirinte - labai raminančiai veikia tas ėjimas ratu, paskendus savo mintyse. Norėčiau kada nors kada nors apsilankyti didesniame energetinių labirintų parke - kiek žinau, vienas toks yra netoli Plungės.

Važiuojame toliau Anykščių rajono keliais, lydimi baltapūkių debesėlių.

Privažiuojame Burbiškio dvarą, parkuojamės ir einame pasivaikščioti.

Burbiškio dvaras minimas nuo 17 amžiaus pabaigos. Iki 18 amžiaus pabaigos jis priklausė Vilniaus universitetui, vėliau - Minsko seniūnui. 19 amžiuje dvarą įsigijo Venclovavičiai, kurie pastatė klasicizmo stiliaus rūmus ant Anykštos upelio kranto, įrengė parką. 1933 metais dvarą nusipirko iš JAV grįžęs kunigas Pranciškus Zabiela, kuris čia įrengė bažnyčią, kleboniją bei pradinę mokyklą. Po karo rūmuose veikė mokykla, kituose pastatuose - kolūkio dirbtuvės, sandėliai, kiaulidės. 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo grąžinti Panevėžio vyskupijos kurijai. Bažnyčia, negalėdama išlaikyti dvaro, pardavė jį privatiems investuotojams. Burbiškio dvaro rūmai restauruoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro teritorija nemaža, čia daug jaukių kampelių.

Įamžintas vieno iš dvaro savininkų - kunigo Prano Zabielos atminimas.

Rūmai šviečiai iš tolo - tikrai labai įspūdingai atrodo. Tam tikromis valandomis rūmus galima apžiūrėti ir iš vidaus. Deja, tuo metu, kai buvome, čia vyko kažkokios įmonės seminaras ar "teambildingas", todėl rūmai buvo rezervuoti. Tačiau aplink rūmus ir po parką pasivaikščioti turėjome galimybę.

Parke sutikome ne vieną gyvūnėlį...

Įamžinta rūmų pastatymo data

Smagios atokvėpio vietelės

Buvusi oficina - tarnų gyvenamasis namas

Apeiname rūmus iš kitos pusės, pasisvekiname su jų sargais.

Dar viena jauki vieta atokvėpiui - žalioji galerija.

Nedidelis sportui skirtas kampelis

Parko gyventojai. Beje, dalies skulptūrų autorius - dvarininkų Venslovavičių palikuonis iš Lenkijos.

Įamžinti dvaro savininkai. Kunigas Pranas Zabiela

Dvarininkas Anupras Venclovavičius

Parko takeliai veda žemyn link Anykštos upelio.

Jauki vieta piknikui ar įsimylėjusisųjų porelei.

Anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurta medžio skulptūra – atversta knyga su išrašyta A. Vienuolio-Žukausko apysakos „Vėžys“ ištrauka. Įdomi idėja...

Keliaujančius link mašinos mus palydi žvėriukai.

Tikrai gražus dvaras, smagu, kad jis atgijęs ir lankomas. Gaila tik, kad į vidų nepatekome - ten irgi turėtų būti įspūdinga. Rekomenduoju aplankyti. Na, o mes važiuojame toliau Anykščių rajono keliais link Rubikių. Bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje Ketvirtoji dalis