Savaitgalis Aukštaitijoje: tarp Anykščių, Utenos ir Molėtų. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Toliau važiuodami Anykščių rajono keliais, privažiuojame Troškūnus. Pasistatome mašiną netoli bažnyčios ir einame pasivaikščioti.

Pirmąją medinę bažnyčią Troškūnuose pastatė Troškūnų dvaro savininkas Vladislovas Sakalauskas pačioje 17 amžiaus pabaigoje, pasikvietęs bernardinus ir kartu pastatęs jiems vienuolyną. Dabartinė vėlyvojo baroko stiliaus Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 18 amžiaus antroje pusėje. Mūrinė varpinė pastatyta 19 amžiaus pradžioje. Įdomu tai, kad varpinė yra aukštesnė už bažnyčią.

Pasivaikštome aplink bažnyčią ir po šventorių, pasidairome, apžiūrime skulptūras. Gaila, kad bažnyčia uždaryta, nes joje yra seniausi Anykščių krašte vargonai. Bet taip jau dabar yra su bažnyčiomis Lietuvoje - jos dažniausiai atviros tik pamaldų ar kitų apeigų metu.

Įdomus balkonėlis viršuje. Galbūt iškilmių metu iš jos sakomas koks nors pamokslas, bet to kol kas nepavyko išsiaiškinti.

Vaikštome toliau - smagu, kai nereikia skubėti ir gali viską nuodugniai apžiūrėti. Planų dienai dar turime, tačiau vasarą dienos ilgos, todėl laiko yra pakankamai.

Sudomina man iki šiol nežinomo šventojo skulptūra, iki šiol apie tokį nebuvau girdėjusi, o ir bažnyčių šventoriuose ar kur kitur jo įamžinimų nesu mačiusi. Pasirodo, šventasis Hubertas yra medžiotojų globėjas, taip pat jis globojo matematikus, optikus ir metalo apdirbėjus. Jis buvo pirmuoju Lježo Prancūzijoje vyskupu. Šventojo Huberto legendoje teigiama, kad Dievo valią jam išreiškė medžioklės metu pasirodęs baltas elnias su švytinčiu kryžiumi tarp ragų. 

Skvere šalia bažnyčios 1996 metais pastatytas paminklas "Vartai išėjusiems ginti Tėvynės", skirtas Algimanto apygardos partizanams. Paminklą sukūrė skulptorius Jonas Jagėla ir architektė Audronė Kaušinienė.

Šiek tiek pasisukiojame po miestelio centrą, kuriame išlikę pastatai iš prieškario Lietuvos laikų.

Grįžtame prie bažnyčios ir apžiūrime buvusį vienuolyną. Kaip jau minėjau, Troškūnu dvaro savininkas pasikvietė vienuolius bernardinus, kurie čia įkūrė vienuolyną. Prie vienuolyno buvo įsteigta 5 klasių vidurinė mokykla, vėliau tapusi netgi gimnazija. Mokykla turėjo gausią 300 knygų biblioteką. Prie vienuolyno taip pat veikė oratorikos mokykla. Po 1863 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas. Tarpukario Lietuvoje čia veikė pranciškonų vienuolynas. Sovietiniais metais vienuolynas buvo apgriautas, tačiau po Nepriklausomybės atkūrimo atstatytas kunigo S.Filipavičiaus rūpesčiu. Čia veikia parapijos namai, jaunimo centras, vasarą vyksta klasikinės muzikos koncertai.

Troškūnuose gimė pirmasis Algimanto apygardos partizanų vadas Antanas Slučka Šarūnas.

Grįžtame į mašiną ir važiuojame toliau.

Apie Andrioniškio miestelyje stovinčią įspūdingą akmeninę bažnyčią buvau skaičiusi ne vieną atsiliepimą, todėl labai norėjau ją pamatyti. O mums kaip tik pakeliui.

Pirmąją medinę bažnyčią Andrioniškyje 18 amžiaus pirmoje pusėje pastatė Čartoriskiai. Dabartinė akmeninė Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia pagal inžinieriaus Prano Markūno projektą ir jo lėšomis pastatyta 1933-1935 metais.

Įspūdingi bažnyčios šventoriaus vartai su skulptūromis.

Pati bažnyčia tikrai VAU, vaikščiojome aplink ir gėrėjomės. Net mano brangiausiasis, kuris nėra didelis bažnyčių gerbėjas, sakė, jog tikrai gražu. Pasivaikščiokime neskubėdami kartu, apžiūrėkime bažnytėlę iš visų pusių, pasidairykime į skulptūras ir senus kapelius.

2019 metais šventoriuje įrengtas Lietuvos laisvės kovų memorialas – akmeninės lentos ant postamentų su iškaltomis Andrioniškio krašto Vyties Kryžiaus kavalierių ir savanorių ir pavardėmis.

Buvusios varpinės likučiai

Gražiai sutvarkytos bažnyčios prieigos.

Andrioniškio bobutė prie turgelio

Apžiūrime paminklą partizanams bei jų rėmėjams atminti

Toliau mūsų planuose - Akmenos dvaras, labiausiai žinomas dėl išlikusio buvusio vėjo malūno. Pastarasis yra atokiau nuo paties dvaro, prie kelio ir rugių lauko.

19 amžiaus antroje pusėje Akmenos dvare buvo pastatytas akmens sienų, olandiško tipo kepurinis Akmenos vėjo malūnas, ilgus metus aprūpindavęs miltais visą apylinkę. Šį vėjo malūną 1901 metais autobiografiniame apsakyme aprašė rašytojas Jonas Biliūnas. Dvarininko Hoppeno pastatytas akmeninis malūnas 20 amžiaus pradžioje buvęs vienas didžiausių Lietuvoje. Šiuo metu malūnas nebeturi sparnų ir yra apleistas

Apžiūrime malūną iš arčiau.

Lietuvoje viešpatauja vidurvasaris, jaukiai vilnija javų laukai. Esame rugiuose, tik ne prie bedugnės...

Labai smalsu, kas gi malūno viduje, todėl įlendame ir viską apžiūrime. O viduje išlikę dar tikrai nemažai.

O pats Akmenos dvaras mūsų visai nesudomina. Išlikęs pagrindinis pastatas sutvarkytas, jame kažkas vyksta. Tačiau nėra nieko įspūdingo. Esame šiek tiek nusivylę, nes iki Anykščių daugiau nieko nenumatę. O kažko dar norisi. Lendame į Internetą, žiūrime žemėlapį ir randame, kad nelabai toli, nors ir nepakeliui, yra Antalinos dvaras. Nutariame ten važiuoti. Mūsų kelias veda pro Viešintas, todėl pakeliui jau tradiciškai stojame prie bažnyčios.

Pirmoji bažnyčia Viešintose pastatyta 18 amžiaus pabaigoje, vėliau pastatyta nauja medinė bažnyčia. Dabartinė mūrinė neogotikos stiliaus Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčia pastatyta 20 amžiaus pradžioje klebono Jurgio Rupkos rūpesčiu.

Pasivaikštome aplink bažnyčią. Šventoriaus akmeninė tvora išlikusi nuo 19 amžiaus pabaigos.

Kaip bebūtų keista, bet bažnyčia atidaryta. Greičiausiai todėl, kad atėjęs laikas vakarinėms Mišioms. Pasinaudojame proga ir šiek tiek pasivaikštome po pačią bažnyčią. Ji visai jauki, o man labai patinka tas gotikinis aukštis, siekiant dangaus.

Ilgai netrukdome tikintiesiems, o išėję iš bažnyčios neskubėdami paklajojame po šventorių.

Skulptūros labai lietuviškos, tradicinės, tačiau tuo jos ir žavingos.

Kryžius tremtiniams

Toliau važiuojame pagal navigaciją, tačiau pakeliui vos ne vidury laukų, Girelės kaimo pakraštyje pamatome cerkvę. Privažiuojame arčiau - ogi tai sentikių cerkvė. Apie ją nieko nežinome, įdomu, stojame apžiūrėti.

Paežerių Švč.Dievo Motinos Dangun Ėmimo sentikių cerkvė - viena iš dviejų Anykščių rajone išlikusių medinių sentikių cerkvių. Cerkvė pastatyta 20 amžiaus pradžioje. Tarpukariu sentikių bendruomenė turėjo iki tūkstančio narių. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai išvežė varpus, todėl šiuo metu egzotiškai skambinama dviem plaktukais tankiai, ritmingai taukšint į bokšte pakabintas aviacinių bombų tūtas. Įspūdingos čia būna Velykų, Kalėdų pamaldos, Švč. Dievo Motinos Dangun Žengimo atlaidai. Renkasi ir vietos, ir tolimesnių apylinkių sentikiai.

Cerkvė tikrai atrodo, lyg vidury laukų būtų pastatyta.

Toliau važiuojame link Antalinos dvaro. O kelias - tai žvyrkelis, mašina kratosi kaip pašėlusi. Atvažiuojame pagal navigaciją ir stojame prie uždarytų dvaro vartų.

Susižvalgome - tiek atvažiavę ir tokiu keliu, tai negi nieko nepamatysime? Kadangi niekur neparašyta, kad privati valda, tai nusikeliame vartus ir einame apžiūrėti dvaro.

Dvaras šioje vietoje įkurtas 18 amžiaus viduryje. Išlikę dabartiniai rūmai pastatyti 1892 metais. 1925 metais dvarą nusipirko iš JAV grįžęs Mykolas Linkevičius su žmona, kurie po 2 pasaulinio karo buvo ištremti į Sibirą. Sovietiniais metais dvare veikė įvairios kolūkio įstaigos, todėl rūmai nebuvo visiškai suniokoti. Po Nepriklausomybės atkūrimo dvarą paveldėjo Linkevičių dukra, kuri dvarą pardavė vilniečių Černiauskų šeimai. Pastaroji dvarą po truputį tvarko ir restauruoja.

Iš pradžių pasivaikštome aplink rūmus, kurie tikrai gana įspūdingi.

Išlikęs, nors ir jau žolėmis apžėlęs, 1991 metais skulptoriaus ir medžio drožejo Kazio Nemanio sukurtas kryžius tremtiniams.

Smagus akmeninis suoliukas

Aplink nei gyvos dvasios. Vėlgi ant rūmų nėra jokios lentelės, kad privati valda. Vienos durys šiek tiek praviros, tik užvyniotos kabeliu. Atsargiai įeiname vidun - signalizacijos nėra, matosi statybininkų daiktai. Apžiūrime sales abiejuose aukštuose. Įdomu, kokie savininkų planai, kas bus viduje įrengta.

Gavosi nedidelis, bet visai smagus nuotykis. O dabar jau važiuojame į Anykščius, kur turime užsisakę nakvynę. Paskambinu buto šeimininkei, gaunu informaciją, kur raktas, koks laiptinės kodas ir pan. Butukas visai jaukus, įsikūręs tipiškame daugiaukščiame name Dariaus ir Girėno gatvėje, visai šalia centro. Nors ir sunkokai, bet randame vietą šalia pasistatyti mašinai. Vyksta Anykščių miesto šventė, todėl miestas šurmuliuoja. Pasidėję daiktus ir šiek tiek atsipūtę, einame ieškoti vakarienės. Vakarieniaujame lauke, kavinėje "Erdvė" - joje esu pietavusi prieš kelis metus. Ir dabar nenusiviliame. Nors žmonių nemažai, tačiau aptarnauja gana greitai, maistas skanus, kainos nesikandžioja. Pavalgę einame šiek tiek pasibastyti po vakaro sutemų vis labiau gaubiamą miestą. Anykščius esu išvaikščiojusi prieš kelis metus su miela bendraminte, todėl jokių ypatingų planų neturiu. Brangiausias čia nebuvęs, tai tiesiog vaikštome ir mėgaujamės šiltu vakaru bei pačia kelione.

Skvere šalia bažnyčios - floristų darbų konkursas. Kitą dieną tai, ką įspūdingo galima sukurti iš augalų, apžiūrėsime dienos šviesoje. Tačiau ir dabar, sutemus, stebina floristų fantazija ir sugebėjimai.

Šv.Mato bažnyčios bokštai mus lydi, grįžtančius į nakvynės vietą.

Buvo puiki diena, pilna įspūdžių. Rytoj mūsų laukia nauja diena, naujos vietos ir nauji įspūdžiai. Bet apie tai - kitoje pasakojimo dalyje Trečioji dalis