Šią vasarą labai daug keliavome dviese automobiliu po Lietuvą. Viena iš tokių tikrai įsimintinų kelionių buvo po Aukštaitiją. Iš pradžių, pradėjus planuoti kelionę, pagrindinis tikslas buvo Anykščiai, tačiau palaipsniui jie apaugo kitomis vietomis. Kadangi keliavome nuo penktadienio popietės iki sekmadienio popietės, tai po Aukštaitiją apkeliavome nemažą ratą. Preliminarų maršrutą turėjome, tačiau ne kartą stojome pakeliui, pamatę kažką įdomaus. Iš anksto užsisakėme vieną nakvynę Anykščiuose, kitą Utenoje. Penktadienį po pietų sėdome į mašiną ir išvažiavome tyrinėti Aukštaitijos.
Pirmasis numatytas sustojimas - Kavarskas. Čia, tik įvažiavus į miestelį, pasitinka galingas baltas kryžius.
Tai aukščiausias Lietuvoje gelžbetoninis kryžius, pastatytas 1936 metais. Jo aukštis - 20 metrų. Tarpukario Lietuvoje gelžbetonis buvo viena iš moderniausių statybos technologijų. Statydamas tokio aukščio kryžių, Kavarsko mecenatas Pranas Kalibatas akivaizdžiai siekė padaryti įspūdį bei tuo pat metu sukurti modernaus miestelio ženklą. Be to, tuo metu statyti kryžius Lietuvoje buvo madinga. Senieji miestelio gyventojai atsimena, jog minėtasis Pranciškus Kalibatas gimė Žvirblėnuose, kurie vos už 4 kilometrų nuo Kavarsko. Tuo metu visas kaimas rinko pinigus jaunuolio kelionei į Ameriką. Praturtėjęs P.Kalibatas žmonėms už pagalbą atsidėkojo ne tik kryžiumi. Jis per visą Žvirblėnų kaimą nutiesė gelžbetoninį šaligatvį, kad kojos purvyne nešlaptų.
Tai graži namo savininkės Astos Aukštuolės iniciatyva. A. Aukštuolė yra kilusi iš Kavarsko seniūnijos Medžiočių kaimo. Nusipirkusi seną, kaip kavarskiečiai vadina, Krikštaponytės namą, statytą apie 1936 metus, jį suremontavo ir papuošė langinėmis.Langines ištapė kaimyninėje Kurklių seniūnijoje gyvenanti keramikė Dangira Pyragaitė.
Einame link bažnyčios, pakeliui praeidami kavinę "Šaltinis", kurioje galima pasimėgauti garsiaisiais Kavarsko koldūnais. Tačiau mudu dar nealkani.
Priešais bažnyčią apžiūrime kovojusių už Lietuvos laisvę ir žuvusių atminimo įamžinimo ženklus.
Sudomina šalia esanti senučiukė Marijos skulptūra.
Daugiau kažkokios informacijos apie šią skulptūrą nepavyko rasti, tik tiek, kad Dedelų giminė tarpukariu buvo stambūs ūkininkai.
Pirmoji bažnyčia Kavarske buvo pastatyta 15 amžiuje, ja ilgą laiką rūpinosi Oginskių giminė. 18 amžiuje bažnyčia atstatyta, šalia jos veikė parapijinė mokykla. Dabartinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1887 metais.
Bažnyčia uždaryta, todėl pasivaikštome po šventorių, apžiūrime Kryžiaus kelio stotis, skulptūras, bažnyčios eksterjero detales.
Sužavi įspūdingas trijų aukštų stogastulpis su ornamentuotu kryželiu, Arkangelo Gabrieliaus, šv. Jurgio, Jėzaus Kristaus, šv. Jono Krikštytojo ir šv. Kazimiero skulptūromis, statytas 19 amžiaus viduryje.
Įdomi 19 amžiaus pabaigoje statyta koplytėlė su ornamentuotu kryžiumi.
Pasižvalgome po priešais bažnyčią esantį skverą.
Grįžtame į Šaltinio gatvę, kur pasistatėme mašiną, ir einame ja tolyn. Visai šalia - apleistas pastatas. Šioje vietoje buvo statomas vienuolynas, kuris turėjo įsikurti bažnyčios pašonėje, bet nespėjo. Po Antrojo pasaulinio karo, 1948-aisiais, čia įkurta 100 vietų ligoninė. Pasak vietinių, dabar čia „velnio namas“ – tuščias ir apleistas.
Šiame pastate prie bažnyčios šiuo metu veikia šarvojimo salės.
Na, o mudu einame link dar vienos Kavarsko įžymybės - Švento Jono šaltinio.
Švento Jono šaltinis yra legendomis apipintas. Kai kas iki šiol tiki, kad jo vanduo turi gydomųjų savybių - ypač Joninių naktį. Šaltinis nuo Šventosios upės lygio į kalno viršų savo vagą tiesia net 134 metrus. Dar prieškariu jo vanduo laikytas šventu ir gydančiu. Dabar daugelis Kavarsko svečių tiesiog pripažįsta, jog šio šaltinio vanduo toks skanus, kad vien jo paragavęs pažvalėji ir bent trumpam pamiršti ligas ir kitas negandas.
Vandens ragavau - visai skanus, o dėl šventumo nežinau.
Netoli šaltinio pamatome nuorodą. Aišku, mums reikia ten nueiti.
Pakeliui randame kryžių vos ne vidury laukų.
Einame toliau per pievą ir medžių alėja.
Galiausiai prieiname.
O netoliese randame ir partizanų kapus.
Grįžtame į mašiną ir važiuojame prie Kavarsko hidroelektrinės.
Kavarsko hidroelektrinė – mažoji hidroelektrinė Anykščių rajone, Vilkatėnų kaime, 0,5 km nuo Kavarsko tilto. Hidroelektrinė pastatyta 1962 metais, užtvenkus Šventosios upę ir susiformavus Kavarsko tvenkiniui. Tai ketvirtoji pagal instaliuotą elektros galią po Antalieptės hidroelektrinės vandens jėgainė Lietuvoje.
Pasidairome aplink, užlipame ant tiltelio, pavaikštome, kiek leidžiama. Visai įdomu, o vaizdai aplink gražūs. Tik vėjas šiaušia plaukus.
Šiuo metu buvęs dvaras privatus ir arčiau prieiti bei apžiūrėti negalima. Mudu pasivaikštome aplink. Vis tik aplinka sutvarkyta, matosi, jog ir pastatai restauruoti. Smagu dėl to.
Raguvėlės dvaras yra vienas didžiausių architektūrinių ansamblių Lietuvoje. Dvaro sodybą sudaro klasicistiniai dviaukščiai balto mūro rūmai, greta Juostos upės išsidėstęs 19 ūkinių pastatų kompleksas, mauzoliejinė koplyčia, medinė bažnyčia bei parkas. Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas, tačiau šiandien jis grąžintas nuo 1698 metų dvarą valdžiusios Komarų giminės paveldėtojams.
Apeiname tvenkinį link kitoje pusėje matomo pastato, kurį turime galimybę apžiūrėti iš arti.
Pienionių dvaras garsėjo ne tik savo įspūdinga architektūra bei egzotiniais augalais, bet ir spirito varykla. Ji buvo įrengta apie 1859 metais, ir iki 20 amžiaus pradžios čia buvo varomas spiritas bei daromas alus. Po Pirmojo pasaulinio karo antro aukšto salėje tuometinis dvaro savininkas Juozas Daumantas Siesickis įrengė koplyčią. 1926 metais šioje patalpoje buvo įrengta pradinė mokykla, kuri veikė iki 1973 metų.
Paskutinis žvilgsnis į įvairius dvaro pastatus...
... ir važiuojame toliau. Kertame Panevėžio rajono ribą, nes esame numatę aplankyti Raguvėlės dvarą. Tačiau pakeliui sustojame pačioje Raguvėlėje priešais bažnyčią.
Raguvėlės Šv.diakono Stepono bažnyčią 1796 metais pastatė Raguvėlės dvaro savininkas Jurgis Komaras. Raguvėlės bažnyčioje laikomi bene seniausi vargonai visame Anykščių regione. Jiems jau daugiau nei 220 metų. Deja, bažnyčia uždaryta, todėl tik pasivaikštome aplink.
Bažnytėlės varpas įkurdintas įdomioje vietoje.
Labai įdomi turbūt kažkokio šventojo skulptūra su raktais. Taip ir nepavyko apie ją daugiau sužinoti.
Šalia automobilių aikštelės - buvę Raguvėlės dvaro sodybos užvažiuojamieji namai, pastatyti 19 amžiaus pirmoje pusėje.
Pagrindiniai dvaro rūmai šiek tiek restauruoti, juose vyksta įvairūs renginiai.
Grįžtame atgal ir apžiūrime buvusią dvaro oficiną.
Buvęs dvaro svirnas
Kitoje Juostos upelio pusėje išsidėstę įvairūs ūkiniai pastatai, kuriuos apžiūrėsime vėliau.
Viename iš ūkinių pastatų šiuo metu gyvenama, nors jaučiasi, jog viskas pakankamai apleista.
Pagrindinius rūmus apeiname iš visų pusių, apžiūrime išlikusias eksterjero detales. Kažkada buvusi didybė vis dar jaučiama, tačiau ar ilgai ji išliks? Tai priklauso nuo paveldėtojų entuziazmo ir, aišku, finansinių galimybių.
Į kitą Juostos upeliuko pusę nutiestas beždžionių tiltas
Buvęs dvaro kumetynas - kaip supratau, čia gyvenama.
Iš kai kurių ūkinių pastatų išlikę tik sienos. Lydima garsiai amsinčio jų sargo, palandžioju tarp jų.
Kai kurių dvaro ūkinikų pastatų išlikę šiek tiek daugiau.
Važiuojame toliau Anykščių rajono keliais. Stabtelime kryžkelėje ties Juostininkų kaimu, nes sudomina medžio skulptūrų kompozicija, kurią pavadinau Juostininkų kaimo sargais.
Skulptūrose įamžinta Juostininkų istorija, žymūs žmonės.
Netikėtas, bet smagus sustojimas. O kur važiavome toliau ir ką pamatėme - kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis
Ačiū, Jole, už puikų pasivaikščiojimą po Aukštaitijos miestelius ir jų apylinkes.
AtsakytiPanaikintiLabai sujaudino medinės skulptūros Juostininkų kaimui atminti. Tiksliau žmonių dėmesys, ilgesys ir pagarba tam, kas buvo.
Laikiu tolesnės kelionės.