Ariogala mano planuose atsirado gana netikėtai. Darbe į rankas papuolė Vytenio ir Junonos Almonaičių knygelė „Arogalos ir Betygalos kraštas“, kurioje labai išsamiai aprašytos šio krašto įdomybės. Ariogala taip pat labai domino dėl šalia miestelio Daugėliškių miške esančios išskirtinės istorinės vietos – Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos vadavietės. Pastarąją labai norėjau aplankyti. Deja, galiausiai tiesiog nebespėjau (buvau be mašinos), tačiau pačią Ariogalą su visokiais netikėtais priedais išvaikščiojau. Bet apie viską iš pradžių. Į Raseinių rajone esantį jaukų Ariogalos miestelį atvažiavau ryte mikroautobusu iš Kauno. Išlipusi stotelėje, pirmiausia kulniuoju link bažnyčios.
Ariogala – viena iš seniausių Žemaitijos vietovių, minima jau 1253 metų karaliaus Mindaugo akte. Juo valdovas pusę Ariogalos žemės kartu su kitomis teritorijomis už karinę pagalbą bei paramą krikštijant Lietuvą užrašė Livonijos ordinui. 1529 metais Ariogala pirmą kartą šaltiniuose pavadinta miesteliu, o 1538 metais čia buvusios net 36 smuklės. Įvairiais istorijos laikotarpiais Ariogala buvo pakankamai svarbi Lietuvai, iš čia kilę nemažai garsių asmenybių.
Šventoriaus tvoroje – paminklas Vyčio Kryžiaus kavalieriams ir 1919-1920 Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Baltutėlis bažnyčios bokštas šauna į viršų, į dangaus žydrynę.
Šalia bažnyčios – paminklas parapijos globėjui Šv.Mykolui, kaip Paskutiniojo Teismo angelui, laikančiam Teisingumo svarstykles.
Ženklas, kviečiantis tęsti savo Kelią...
Labai apsidžiaugiu, radusi bažnyčią atidarytą. Kaip supratau, vėliau čia rinkosi žmonės į gedulingas pamaldas. Tačiau kurį laiką galėjau pabūti viena, pavaikščioti, viską apžiūrėti, uždegti žvakutę ir pasimelsti...
Bažnyčia labai šviesi ir jauki.
Pagrindinis altorius datuojamas 17 amžiaus antrąja puse. Manoma, kad jis čia atkeliavo iš remontuojamos Kauno Šv.Mikalojaus bažnyčios. Autentiška yra šio altoriaus drožyba bei skulptūros.
Čia Žemaitija – čia ryškiai spalvotos šventųjų skulptūrėlės...
Dar daugiau visko įdomaus – bažnyčios prieangyje. Čia ir bažnyčios istorija, ir Lietuvos partizanų atmintis...
Šventoriuje stabteliu prie Švč. Mergelės Marijos koplytėlės. Sprendžiant iš užrašo, ji statyta 1904 metais.
Apeinu aplink bažnyčią.
Keistai įdomios koplytėlės vietoj Kryžiaus kelio stočių. Ir vėl ryškios spalvos...
Šventoriuje randu ir paminklą, skirtą krikščionybės jubiliejui, su 1901 metų data bei įrašu lietuvių ir lotynų kalbomis „Kristus gyvas, Kristus valdo, Kristus viešpatauja“. Įdomu tai, jog paminklas statytas spaudos draudimo metais – tai primena, jog Ariogalos bažnyčia buvo pasipriešinimo carizmui židinys.
Ariogaloje daug va tokių nuorodų į lankytinas vietas – tikrai neįmanoma pasiklysti.
Toliau einu Vytauto gatve. Pakeliui pamatau kavinę „Arka“. Aplinka pasirodo tikrai jauki, deja... Kavinėje bus gedulingi pietūs, todėl pašaliniams net kavos negali išvirti, jau nekalbant apie maistą. Bent leidžia pasinaudoti tualetu. Gerai, kad apdairiai turiu nusipirkusi javinukų, todėl bevaikščiodama aplink vieną suvalgau. O kavinės aplinka tikrai gražiai sutvarkyta, daug jaukių kampelių bei akcentų.
Žygiuoju toliau Vytauto gatve...
... gana greitai prieinu senąsias Ariogalos kapines. Jų pakraštyje – memorialas 1941–1953 metų Lietuvos kankiniams. Memorialas įrengtas 1989 metais raseinių rajono tremtinių klubo „Garsas“ iniciatyva.
Šalia obelisko sudėti Sovietų valdžios represuotų ir žuvusių Raseinių krašto žmonių – tremtinių ir politinių kalinių – sodybose surinkti akmenys, ant jų užrašytos kankinių pavardės. Labai simboliškas pagerbimas...
Šiek tiek pasidairau po jaukias senąsias kapines.
Ssvarbus senųjų Ariogalos kapinūų akcentas – dvarininkų Daugirdų šeimos koplyčia, pastatyta apie 1850 metus. Koplyčios išorėje pritvirtinta lentelė su informacija, kad koplyčioje, greta savo giminaičių, palaidotas žymus archeologas, etnografas, dailininkas Tadas Daugirdas, miręs 1919 metais.
Pirmiausia apžiūriu Lietuvos partizanų atminimui skirtą koplyčią ir tris koplytstulpius šalia jos.
Pirmasis koplytstulpis skirtas 1950 metais Daugėliškių miške žuvusių Prisikėlimo apygardos partizanų atminimui.
Antrasis koplytstulpis skirtas partizanui Jonui Kostyrui, žuvusiam 1949 metais Intos lageryje.
Trečiasis koplytstulpis primena 1944 metų įvykius Grajauskų kaime, kur vyko ne tik kautynės, bet ir baudžiamoji akcija, kurios metu degintos sodybos ir suimta daug žmonių. Tuomet suimtas ir Kazimieras Žongaila, kuris 1945 metais mirė vežamas į lagerį.
Partizanų koplyčia pašventinta 1991 metais. Žuvusieji įamžinti akmenyse, iš kurių sumūrytas koplyčios bokštelis, taip pat vidinėse sienose įmūrytose memorialinėse plokštėse. Skaičiau tuos žodžius ir net ašaros akyse kaupėsi...
Iš viso plokštėse įamžintos net 246 partizanų, ryšininkų bei rėmėjų pavardės.
Simboliškai magiška vieta. Stovėjau, žvelgiau žemyn ir niekur nenorėjau eiti. Vienu metu labai jauku ir šiurpu...
Žvilgsnis į viršų... Turi kažką užburiančio ir ilgai nepaleidžiančio ši vieta...
Žvilgsnis žemyn – sodrios žalumos užlietas Dubysos slėnis...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą