Iš Klaipėdos į Vilnių kitokiais keliais

Vasarą vieną savaitgalį praleidome pajūryje – apsistojome Klaipėdoje, aplankėme Juodkrantę ir Nidą. Namo į Vilnių nutarėme važiuoti kitokiais keliais, aplankant bent kelias įdomias Žemaitijos vietas. Ankstų sekmadienio rytą paliekame Klaipėdą, šiek tiek pavažiuojame autostrada ir sukame link Rietavo. Atvažiavę sustojame šalia bažnyčios ir einame pasidairyti.

Manoma, kad pirmoji katalikų bažnyčia Rietave pastatyta 16 amžiaus pradžioje. Dabartinę Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią pastatė Rietavo dvaro savininkai Oginskiai 1873 metais. Žavinga ir didinga neoromaninė baltoji gulbė.

Sekmadienis, greitai prasidės Šv.Mišios, bet dar turime laiko ramiai pasivaikščioti ir viską apžiūrėti.

Jau ne vienoje bažnyčioje mane vis sužavi Kryžiaus kelio stotys. Jaukios ir mielos spalvotos figūros.

Baltasis baltosios gulbės angelas

Žemaitijai ypač būdingos spalvotos šventųjų skulptūrėlės. Man jos labai įdomios, todėl vis stabteliu pamačiusi.

Nebetrukdome tikintiesiems ir einame pasivaikščioti po šventorių. Čia irgi daug visko įdomaus.

Dieve, laimink atgimstančią Lietuvą!

Dar viena simpatiška spalvota skulptūrėlė...

Miniatiūrinės Kryžiaus kelio stotys – ir šventoriuje. Kiek čia kruopštaus darbo įdėta...

Baltąją gulbę apžiūrime iš visų pusių. Gražu, tikrai gražu...

Neprimena romaninės pilies? Man primena...

Dar vienas žvilgsnis į Rietavo bažnyčią.

O aikštėje priešais – kita baltoji gulbė. Tai Laisvės paminklas, pastatytas 1928 metais, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį. Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas, o atstatytas 1992 metais. Įdomu tai, jog Laisvės paminklas iškilęs ant plentvolės, kuria buvo tiesiamas Žemaičių plentas.

O man dar įdomu tai, jog Laisvės paminklas ir vėl vaizduoja merginą/moterį. 

Nuo bažnyčios važiuojame apžiūrėti Rietavo dvaro. Mašin pasistatome prie simpatiškais piešiniais ištapytos elektros pastotės. Neveltui būtent Rietavo dvare 1892 metais įsižiebė pirmoji elektros lemputė Lietuvoje.

Rietavo kunigaikščių Oginskių šeimos dvaras suklestėjo 19 amžiaus viduryje, puoselėjamas Irenėjaus ir Bogdano Oginskių. Tuo laiku Rietavs Lietuvoje buvo svarbus kultūros centras. Čia ne tik prasidėjo elektrifikacijos istorija Lietuvoje, bet buvo įvestas ir pirmasis telefonas, kurio linijos nutiestos į pajūryje buvusias grafų Tiškevičių valdas. Rietave Oginskių laikais vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio parodos, simfoninės muzikos ir pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertai. Iki 19 amžiaus pabaigos Rietavo parkas buvo didžiausias peizažinis parkas Lietuvoje. Dvaro rūmai labai nukentėjo per 1909 metais kilusį gaisrą, sunaikinusį vertingus meno kūrinius ir biblioteką. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai apiplėšė dvarą, išvežė muzikos instrumentus ir likusias meno vertybes. Vėliau apleistas ir niekieno netvarkomas Rietavo dvaras sparčiai nyko. 1927 metais buvo nugriauti pagrindiniai dvaro rūmai. Sovietmečiu dvare buvo įsikūręs žemės ūkio technikumas. Išlikę dvaro pastatai ir parkas tvarkomi, todėl tikrai labai smagu čia pasivaikščioti. Išlikęs buvęs vandentiekio bokštas, statytas kunigaikščių Oginskių kaip alaus bravoras, spirito varykla ir skalbykla. Čia buvo ir vėjo jėgainė.

1872 metais kunigaikštis Bogdanas Oginskis įkūrė šešiametę profesionalią Rietavo muzikos mokyklą, kuri gyvavo iki 1909 metų. Šiame pastate buvo moksleivių bendrabutis. Šiuo metu čia įsikūrusios kelios kultūros įstaigos.

Buvusi dvaro oficina – kunigaikščių Oginskių laikais čia buvo įsikūrusi dvaro kanceliarija, o antrame aukšte buvo svečių kambariai. 1923–1948 metais čia veikė Rietavo urėdija. 1949–1957 metais – NKVD būstinė. 1960 metais čia įsikūrė ir iki šiol veikia Rietavo slaugos ligoninė.

Vaikštome toliau po jaukųjį dvaro parką.

Atkurta senoji rožių alėja...

Kolonada senųjų rūmų vietoje ir lauko paroda apie Rietavo istoriją. Įvairių informacinių lentelių bei stendų matėme ne vieną – tikrai pagirtinas dalykas.

2015 metais atidengtas paminklas kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiu ir jo palikuoniams. Paminklo kūrėjas, skulptorius R.Midvikis įamžino granite iškaltą Oginskių herbo heraldinį simbolį – leliją.

Buvusiame raudonš plytų muzikos mokyklos pastate nuo 2000 metų įsikūręs Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus.

Rietave ne vienerius metus gyveno ir dirbo švietėjas, mokslininkas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis.

Esame vieni iš garbiųjų svečių...

Išvažiuojame sužavėti dvaro sodybos jaukumu pro Baltuosius vartus, papuoštus liūtų skulptūromis.

Toliau vingiuojame Žemaitijos keliais į Laukuvą. Miestelyje vyksta atlaidai ir miestelio šventė, todėl mašiną tenka pasistatyti šoninėje gatvelėje. Ateiname prie bažnyčios iš kitos pusės.

Jau suprantame, kad į vidų nepateksime, nes vyksta pamaldos, tačiau aplink pasivaikščiosime. Laukuvos bažnyčioje prieš kelis metus esu giedojusi su „Eglės“ choru.

Pirmoji medinė bažnyčia Laukuvoje buvo pastatyta 1624 metais, tais pačiais metais įkurta ir parapija. Dabartinė mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia pastatyta 1856 metais. Priešais bažnyčią – gražiai iš gėlių išdėliotas miestelio vardas.

Žavinga nedidelė koplytėlė su medinėmis skulptūrėlėmis.

Šventoriaus vartai taip pat įspūdingi.

Žavingosios spalvotos skulptūrėlės vartų languose.

Stabtelime prie paminklo pokario partizanams atminti.

Pasidairome po miestelio centrą.

Šiame namelyje (lyg ir parapijos namuose) buvome trumpam apsistojusios, kuomet atvykome pagiedoti į Laukuvą. Tuomet buvo labai šaltas lapkritis, dabar – labai šilta liepa.

Trumpai pasibastę po Laukuvą, važiuojame toliau į Kaltinėnus. Tačiau pakeliui pamatome nuorodą į apžvalgos bokštą ir nusukame. Iki bokšto nėjome, tačiau šalia atradome Aukštagirės slidinėjimo trasą. Apie tokią nebuvome girdėję, o ji, pasirodo, veikia nuo 2017 metų. Atidaryta ši trasa privataus asmens lėšomis.

Susipažįstame su informacija apie Varnių regioninį parką. Tačiau Varnius paliksime kitai kelionei...

... mūsų laukia Kaltinėnai. Atvažiavę mašiną pastatome priešais bažnyčią ir einame pasidairyti.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, antrą kartą atvykęs į Žemaitiją jos krikštyti, liepė Kaltinėnuose pastatyti bažnyčią. Tai buvo viena pirmųjų bažnyčių šiame regione, pastatyta 1416 metais. Tačiau Kaltinėnuose bažnyčia daug kartų nukentėjo nuo gaisro ir vėl buvo atstatoma. Priešpaskutinę 1896 metais pastatytą bažnyčią 1986 metais sunaikino gaisras. Dabartinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1995 metais, taigi ji visai nauja. Tačiau mudviems ji paliko tikrai gerą įspūdį – dar viena baltoji gulbė.

Įdomios kompozicijos priešais bažnyčią.

Bažnyčia sekmadienio popietę jau uždaryta, tačiau ir šventoriuje daug visko įdomaus. O jau tos ryškios spalvos kokios jaukios... 

Savitą ir labai mielą atmosferą turinti, kad ir šiuolaikiška, bažnyčia. Dar šiek tiek pasisukiojame po Kaltinėnų centrinę dalį. Ramus, jaukus miestelis...

Apžiūrime buvusią Kaltinėnų sinagogą...

Medinė Kaltinėnų sinagoga pastatyta 19 amžiuje. Prie jos prisišliejęs buvęs rabino namas. Šiuo metu gerokai apleista, tačiau, kiek žinau, ją rengiamasi rekonstruoti ir pritaikyti turizmo reikmėms.

Iš Kaltinėnų mūsų kelias veda į Kražius jau Kelmės rajone. O čia ir prasideda visi smagumai... Nuo Kaltinėnų iki Kražių – apie 18 kilometrų, tačiau tai visiškas žvyrkelis, vingiuojantis nuo kalvos į kalvą... Keikiame savivaldybes, kurios nieko nepadarė, kad kelias tarp dviejų gana nemažų miestelių būtų asfaltuotas. Nežinau, turbūt yra koks nors kitas, daug ilgesnis kelias, per aplinkui. Tačiau navigacija rodė būtent tą vienintelį... Tikrai sunku buvo važiuoti, todėl atvažiavome ganėtinai pavargę, ypač vairuotojas. Bet Kražius norime apžiūrėti, todėl sustojame prie bažnyčios ir einame pasidairyti.

Pirmoji bažnyčia Kražiuose pastatyta 1416 metais, ją pastatydino žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila Valimantaitis. Kražių klebonija buvo viena turtingiausių Žemaitijoje. 1570-1740 metais Kražiuose veikė kunigų seminarija. 17 amžiuje pastatyta Jėzuitų bažnyčia buvo puošniausia visoje Žemaitijoje, jos didžiajame altoriuje kabojo paties Leonardo Da Vinčio nutapytas Švč.Mergelės Marijos paveikslas. Dabartinė vėlyvojo baroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia pastatyta 1763 metais. Baltoji gulbė tikrai įspūdinga...

Bažnyčia uždaryta, tačiau pasidairome pro durų grotas.

Centriniame altoriuje – 19 amžiuje nutapytas paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų“, apkaltas sidabriniais apkaustais.

Bažnyčios prieangyje irgi daug visko įdomaus, todėl smalsiai dairomės.

1639 metais buvo pastatytas benediktinių vienuolynas. 1892 metais carinės Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, norėjo uždaryti ir nugriauti bažnyčią. Gyventojai užsidarė bažnyčioje ir ją saugojo. Tačiau carinės Rusijos valdžios siųsti kazokai susidorojo su tikinčiaisiais. Tai žinomos Kražių skerdynės, kurių metu žuvo ir buvo sužeista nemažai tikinčiųjų. Bažnyčia buvo uždaryta, tačiau nenugriauta....

Bažnyčios fasade su mumis sveikinasi Šventasis Benediktas...

... ir Šventoji Scholastika...

Pasidairome po šventorių.

Įdomus toks senovinis medinis kryžius, skirtas žuvusiųjų už laisvę atminimui.

Kitoje šventoriaus pusėje randame vartelius, pro kuriuos išėję kažkur pievoje pamatome dar vieną kryžių. Tačiau taip ir liekame neišsiaiškinę, kam jis skirtas...

Baltoji gulbė iš kitos pusės – kaip ant delno.

Bažnyčios šventoriuje apžiūrime 1832 metais statytą Šv.Roko koplyčią. Čia rengiami kasmetiniai Šv.Roko atlaidai.

1713 metais į Kražius atsikėlė vienuoliai rokitai, kurie čia įsteigė globos namus psichikos ligoniams. Jų dėka Kražiuose išpopuliarėjo Šv.Roko kultas. O šiam šventajam skirti atlaidai – seniausia ir giliausias tradicijas turinti Kražių parapijos šventė. Šv.Roko koplyčia kartu yra ir Žemaitijos didikų Kšonstauskių giminės mauzoliejus.

Dar šiek tiek pasidairome po šventorių. Įdomios medinės skulptūros.

Šalia bažnyčios – gana įspūdingos architektūros parapijos namai.

Laiminantis Kristus priešais bažnyčią.

Nuo bažnyčios atvažiuojame į Kražių miestelio centrą.

Mano brangiausias vairuotojas jaučiasi pakankamai nuvargęs ir nebenori dar kažkur bastytis. O man rūpi dar pamatyti Kražių kolegiją.

Mintį Kražiuose steigti kolegiją (bendrojo lavinimo mokyklą) pirmasis pareiškė Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Kolegiją 1613 metais įsteigė jėzuitai. 1614 metais Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir jo žmona Sofija užrašė Kražių kolegijai 7 ūkius ir pastatydino rūmus. 1620-1742 metais čia veikė kunigų seminarija. 1773 metais panaikinus Jėzuitų ordiną, kolegiją perėmė Edukacinė komisija, vėliau Vilniaus universitetas ir pavadino gimnazija. Tai buvo viena pirmųjų pasaulietinių mokyklų Lietuvoje. Kolegija veikė iki 1844 metų. Ilgą laiką kolegijos pastatai buvo apleisti, dalis nugriauta. Išlikęs buvęs bursos pastatas, kuris jau restauruotas, čia įsikūręs kultūros centras, muziejus, biblioteka, turizmo informacijos centras.

Vienas iš pirmųjų kolegijos mokytojų buvo žymusis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. 

Taip atrodė kolegijos pastatų kompleksas.

Galbūt kažkada bus atstatyti ir kiti pastatai šioje aikštėje?

Paskutinis žvilgsnis į buvusį kolegijos pastatą...

... ir grįžtu prie mašinos. Planuose dar buvo aplankyti keletą vietų, tačiau jau geroka popietė, jaučiamės pavargę ir be energijos. Todėl nutariame, kad šiam kartui užteks ir važiuojame į Vilnių. Tačiau buvo visai smagus pasivažinėjimas iš pajūrio kitais keliais.