Trečiąją pasakojimo dalį rasite čia Trečioji dalis
Iš Siesikų važiuojame į paskutinę šiandien suplanuotą lankyti vietą – Veprius. Tačiau planai ir yra planai, kad jie būtų kaitaliojami. Tiksliau ne kaitaliojami, o papildomi. Ir tą mums labai lengvai padėjo padaryti navigacija, vedusi pro įdomias vietas. Pirmoji tokia – Deltuva. Buvau visai apie ją pamiršusi, kol važiuodami nepamatėme...
Tai Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios griuvėsiai.
16 amžiuje įsteigta bažnyčia buvo viena pirmųjų evangelikų reformatų bažnyčių Lietuvoje. Tai buvo reto pereinamojo iš gotikos į renesanso stiliaus bažnyčia. Bažnyčios statyba sietina su Zavišomis, kuriems 16 amžiaus antroje pusėje priklausė Deltuvos dvaras. Vėliau bažnyčią globojo Šemetos ir Podbereskiai. Iki 19 amžiaus pirmosios pusės bažnyčią išlaikė Gruževskiai. Po 1812-1814 metų kovų su Napoleonu bažnyčia virto grūdų sandėliu – magazinu. 1841 metais nebeliko globėjų – evangelikų Gruževskių, nes Deltuvos dvarą nusipirko Benediktas Tiškevičius. O po Pirmojo pasaulinio karo nebeliko ir tikinčiųjų bendruomenės. Bažnyčia nukentėjo ir Antrojo pasaulnio karo metu, po kurio virto tiesiog šiukšlynu. Šiuo metu griuvėsiai šiek tiek aptvarkyti. O atrodo iš tiesų įspūdingai...
Gaila, kad laikas negailestingas tokiam grožiui...
Šalia ir senų kapinaičių likučiai...
Iš Deltuvos atvažiuojame į Veprius. Miestelio pakraštyje – koplytstulpis Baro konfederacijai atminti.
Baro konfederacija – Lietuvos ir Lenkijos didikų katalikų sąjunga, sudaryta 1768 metais Bare (Vinicos sritis). Pagrindinis jos tikslas buvo kovoti prieš carinės Rusijos įtaką ir atstatydinti Rusijos statytinį, paskutinį ATR valdovą Stanislovą Augustą Poniatovskį. Deja, konfederacija pralaimėjo, po ko sekė Lietuvos ir Lenkijos padalijimai. Vis tik tai buvo pirmasis bandymas atsikratyti carinės Rusijos įtakos, vėliau įkvėpęs poetus–romantikus Adomą Mickevičių ir Julių Slovackį. Jiems tai buvo kova už Tėvynė laisvę. Vepriuose atminimo paminklas pastatytas 1884 metais.
Atvažiuojame į Veprių miestelio centrą, pasistatome mašiną ir einame pasivaikščioti. Spalvotai žaisminga autobusų stotelė. Neturint savo transporto, Veprius galima aplankyti, atvažiavus autobusu iš Ukmergės.
Visai šalia – Veprių bažnyčia.
Bažnyčia Vepriuose minima nuo 16 amžiaus vidurio. Dabartinė neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiau Karalienės bažnyčia pastatyta 1909-1910 metais klebono Teofilio Vasiliausko rūpesčiu. 1944 metais atsitraukdami vokiečiai susprogdino bažnyčios varpinės bokštą. Buvo apgadinta bažnyčia, sudužo didysis ir vidurinysis varpai. Po Antrojo pasaulinio karo vietos gyventojų pastangomis bei lėšomis bokštas atstatytas žemesnis. Planuojama jo rekonstrukcija, siekiant sugrąžinti pirmykštę išvaizdą.
Bažnyčia uždaryta, tai mes pasivaikštome aplink ją. O čia irgi daug visko įdomaus. Kryžius, atidengtas 2010 metais, minint bažnyčios šimtmetį.
Vepriai garsėja savo Kalvarijomis – Kryžiaus kelio stotimis. Kompleksą sudaro bažnyčia, 35 Kryžiaus kelio stotys, įvairūs koplytstulpiai bei kryžiai, nediniai ir geležiniai vartai. Kelio ilgis – 5,5 kilometro. Kryžiaus kelias labiausiai lankomas maldininkų kasmet Sekminių atlaidų savaitgalį. Mudu viso kelio nėjome, tačiau aplink bažnyčią esančias stotis apžiūrėjome.
2010 metais atkurti ir senieji varpai.
Kristaus Kapo koplyčia
Viena iš Kryžiaus Kelio stočių ir koplytstulpis, skirtas Mergelei Marijai – Rožinio Karalienei. Kartais pagaunu save galvojančią, kad Lietuvoje tikrai labai daug bažnyčių, turinčių Mergelės Marijos vardą. Galbūt tikrai šis garbinimas ateina iš amžių glūdumos, iš dar senujų lietuviškų moteriškų dievybių garbinimo, iš tikėjimo Deive–Motina? Nežinau, bet man graži ši tradicija ir menamos jos ištakos...
Pasisukiojame po Veprių miestelio centrą. Senasis šulinys iš tarpukario Lietuvos laikų.
Ar esate girdėję legndą apie Geldutę? Ji pasakoja, kad Veprių pilį valdė kunigaikštis Gelvainis, kurio duktė Geldutė buvusi gražiausia visoje apylinkėje. Paežerėje Geldutė susidraugavusi su laumėmis, kurioms jos tėvas, išjodamas į karą, pavedė globoti savo dukrą, kartu palikdamas ir kraičio skrynią, Tačiau laumės susipyko tarpusavyje dėl Geldutės. Piktosios laumės užkeikė miegančią Geldutę, kad ši gyventų ežero dugne. O kad nepabėgtų, prirakino ją su kraičio skrynia prie ilgos grandinės. Tik vidurnaktį jai buvo leista iškilti ir skambinti kanklėmis. Daug jaunuolių mėgindavo išvaduoti Geldutę, deja, visi jie nuskęsdavo. Ir dabar naktimis Geldutė iškyla į Veprių ežero paviršių, kur skambina kanklėmis...
Stabtelime prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę...
... ir jau sveikinamės su Veprių šernu...
Labai sena legenda byloja apie garsiai žviegiantį velnio numestą akmenį. Jo žviegimas žmones tiesiog iš proto varė. Kartą pro šalį jojo bajoras, kuris paklausė akmens „Ko tu žviegi kaip vepris?“... Ir akmuo nutilo, nes, pasirodo, toks buvo jo vardas (vepris – latviškai kuilys). Nuo to laiko ši vieta vadinama Vepriais. O šernas yra ir miestelio herbe.
Viktoro Žentelio sukurta skulptūra pastatyta 2016 metais, kuomet Vepriai buvo mažoji Lietuvos kultūros sostinė.
Važiuojame pasidairyti prie malūno, kurį matėme dar nuo bažnyčios kalvos.
Šis malūnas buvo pastatytas 1961 metais, nugriovus senąjį.
Malūno languose – įdomūs spalvoti piešiniai... Tai skulptoriaus Viktoro Žentelio inicijuoto plenero metu jo dalyvių sukurti piešiniai ant medžio plokščių.
O čia jau visa istorija....
Grįžtame atgal prie užtvankos. Bažnyčiia stiebiasi į kalvą.
Prie užtvankos – daug įdomių skulptūrų.
Išnykusiems kaimams atminti...
Vienas iš profesionalios muziejininkystės pradininkų Lietuvoje Paulius Galaunė Vepriuose lankė mokyklą.
Apie moters svarbą...
Vepriuose užaugęs skulptorius Viktoras Žentelis savo rankomis, be jokių staklių iš ąžuolo pagamino vandens malūno ratą, analogišką buvusiam.
Karštą vasaros dieną puiki vieta vepriškių poilsiui.
Paskutinė numatyta vieta Vepriuose – buvęs Veprių dvaras.
Dvaro pirmtake laikytina ant Veprių piliakalnio stovėjusi medinė lietuvių pilis, kurią 1384 metais užėmė Lietuvos didydis kunigaikštis Vytautas, padedamas kryžiuočių. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, šalia iškilo dvaro pastatai. Pirmieji žinomi Veprių dvaro valdytojai buvo lietuvių didikai Kęsgailos. Vėliau dvaras kaip kraičio dalis ėjo iš rankų į rankas, priklausė įvairioms bajorų šeimoms. Dabartiniai klasicistinio stiliaus rūmai pastatyti 19 amžiuje, valdant Pliateriams. Šiuo metu rūmai priklauso privatiems asmenims, tikimasi juos restauruoti.
Įspūdingas keturių korintinių kolonų portikas.
Labai tikiuosi, kad rūmai bus sutvarkyti, nes tikrai atrodo didingai.
Šalia – buvęs dvaro parkas.
Išvažiuojame iš Veprių sužavėti – tiek daug įdomaus šiame miestelyje. O ir greičiausiai tikrai ne viską pamatėme. Bet jau laikas važiuoti namo. Tačiau... navigacija nutaria, jog mums reikia važiuoti ne iškart link autostrados, o šiek tiek šalutiniais jau Širvintų rajono keliais. Ir neveltui... Važiuojame pro Gelvonus, kur mums iš tolo moja rusvai raudoni bažnyčios mūrai. Aišku, mums reikia sustoti ir juos apžiūrėti.
1998 metais priešais bažnyčią atidengtas skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas Didžiosios Kovos apygardos partizanams.
Jautrūs ir prasmingi žodžiai...
Pirmoji medinė bažnyčia Gelvonuose pastatyta 17 amžiuje. Ji sudegė 19 amžiuje. Dabartinė mūrinė neoklasicizmo stiliaus su neobaroko elementais Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia pastatyta pačioje 19 amžiaus pabaigoje.
Apžiūrime baltąsias šventoriaus vartų skulptūras.
Bažnyčia, aišku, uždaryta, todėl šiek tiek pasidairome po šventorių.
Kryžius Sibiro tremtiniams atminti. Labai netikėtas sprendimas.
Gražus mūras iš kitos pusės suteikia didybės.
Grafų Pliaterių koplyčia, pastatyta 19 amžiuje. Ji garsėja viduje įmūrytu akmeniu su žmogaus pėdą primenančiu ženklu.
Buvo visai smagu stabtelėti Gelvonuose.
Dabar jau tikrai paskutinė stotelė mūsų kelionėje – Bagaslaviškio bažnytėlė Širvintų rajone.
Bagaslaviškio Šv.Kryžiaus atradimo bažnyčia pastatyta 1851 metais. Bažnyčia savo forma primena gyvenamąjį namą. O akmeninė šventoriaus tvora su vartais tikrai labai graži.
Šiek tiek pasivaikštome po šventorių.
Medinė varpinė ir kryžius.
Kuklūs kapeliai šventoriuje.
Labai netikėtas ir įdomus sprendimas tie kryžiai bažnyčios šone...
Mūsų kelionė po Ukmergės (ir šiek tiek Širvintų) kraštą baigėsi. Tikrai daug pamatėme ir sužinojome.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą