2022 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Dviejų dienų ratukas po Dzūkiją. Pirmoji dalis

Šią vasarą šiek tiek išsamiau pažinome gabalėlį Dzūkijos, daugiausia Lazdijų rajono įdomias vietas. Jei teisingai sakyti – lankėme jotvingių kraštą. Kviečiu pakeliauti kartu. Šiltą vasaros popietę sėdome į mašiną ir iškeliavome link Druskininkų. Ne, šį kartą Druskininkų nelankėme. Nuo Merkinės pasukome link Leipalingio, priklausančio Druskininkų savivaldybei. Pirmoji stotelė – buvęs Leipalingio dvaras.


Kaip išprotėjusios žydi hortenzijos.


Leipalingio dvaras pirmą kartą paminėtas 1503 metais, kuomet Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo iš Maskvos užimto Smolensko žemių pabėgusiam Jonui Teodorui Pliuškovui. Daugiau nei 200 metų dvarą valdė Sapiegų giminė. Vėliau dvaras priklausė Masalskiams ir Pliateriams. 18 amžiaus pabaigoje – 19 amžiaus pradžioje dvarą valdė Kruševskiai, kurie ir pastatė išlikusius rūmus. Po 1923 metų dvaras išparceliuotas. Įdomu tai, kad tais pačiais metais dvare buvo įkurta Leipalingio progimnazija, su pertraukomis veikusi iki 2004 metais. 1957 metais dvare buvo įkurtas mokyklos kraštotyros muziejus, veikiantis iki šiol. 2013–2021 metais dvaro rūmai rekonstruoti, čia dabar be muziejaus įsikūrusi biblioteka, seniūnija, konferencijų ir renginių salės. Smagu, kad dvaras atgija naujam gyvenimui. Na, o mudu tiesiog pasivaikštome aplink.




Apeiname iš kitos pusės.


Gražiai sutvarkytas parkas, jaukios alėjos, vasaros popietės ramybė prie tvenkinio...




Trumpas žvilgsnis į ūkinius pastatus...


... ir važiuojame į patį Leipalingio miestelį. Parkuojamės prie bažnyčios ir einame pasidairyti.


Šalia bažnyčios – 1928 metais pastatytas ir 1989 metais atstatytas paminklas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui.



Jauki žiedais papuošta pagrindinė miestelio aikštė snaudžia vasaros popietės ramybėje...




Atsisukame į bažnyčios pusę.



Pirmoji bažnyčia Leipalingyje pastatyta 17 amžiaus pradžioje. Dabartinė mūrinė klasicizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1821 metais.


Kiek maldininkų mena šie akmens laiptai?


Atkrepiame dėmesį į detales...



Nors penktadienio popietė, bet bažnyčia atidaryta. Užsukame į vidų pasidairyti, pasimelsti, pabūti...






Mano tradicinė žvakutė ir malda už artimųjų sveikatą... Ir būtinai už Ukrainos pergalę...




Mūrinė varpinė




Įdomi skulptūra ant koplytėlės stogo...



Pasidairę po Leipalingį, važiuojame link Veisiejų Lazdijų rajone. Pirmiausia nusukame prie Snaigyno ežero.


2014 metais čia, Veisiejų regioniniame parke, atidarytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas.


Lyg koks vėjo sūkurys, lyg taurė...


Snaigyno ežeras su savo vingiuotas krantais ir salomis salelėmis...





... pasigrožėję šia Lietuvos dalele, lipame žemyn...


... ir važiuojame į Veisiejus. Parkuojamės miestelio centre ir einame pasidairyti.


Google maps nurodo, kad čia šarvojimo salė... Simaptiškas senas mūrinukas.




Pasivaikštome po bažnyčios šventorių.




Pirmąją bažnyčią Veisiejuose apie 1525 metais pastatė Jurgis Simanavičius. Dabartinę mūrinę neobaroko ir klasicizmo stiliaus Šv.Jurgio bažnyčią 1817 metais pastatė Veisiejų dvaro savininkė Viktorija Oginskytė–Zinevičienė. 




Žavi baltoji bažnyčios didybė vasaros popietės dangaus mėlynėje.



Pagerbti Veisiejų krašto Vyties Kryžiaus kavalieriai ir Lietuvos savanoriai.


Pasivaikštome po senąją Veisiejų miestelio dalį – urbanistikos paminklą.


Žavus namelis – Veisiejai juk ant Ančios ežero kranto įsikūrę...



Nuo 1937 metų veikianti miestelio biblioteka...



... ir jos nuolatinis skaitytojas...


Veisiejų krašto muziejus – jo nelankysime, nes dar numatę daug kitų vietų aplankyti.



Labai jaukus ir mielas miestelis.


Skulptūra Marytei Bižytei atminti. Dar neperskaičiusi aprašymo, pagalvojau, kur man ta pavardė girdėta. O, pasirodo, kažkada darbe aprašant 1959 metų kino kroniką „Tarybų Lietuva“, buvo paminėta ši moteris. Ji tuo metu gyveno Kazachstane ir išgelbėjo dvi vietines mergaites iš po automobilio ratų, pati žūdama. Tada neužfiksavau, kad M.Bižytė iš Veisiejų... Va kaip būna gyvenime...



Skulptūros Ančios ežere.




Žeidai žiedeliai...


Katukai...


Žydintis kaktusas...


Ir durys...


Namas apleistas, bet piešiniai jį atgaivina... O miestelio centre – Santarvės aikštė su paminklu Laisvės gynėjams.


... ir labai simpatiškas nedidelis skulptūrų parkas.









Iš parko sukame link Veisiejų regioninio parko lankytojų centro, įsikūrusio vieinteliame išlikusiame buvusio Veisiejų dvaro fligelyje.



Veisiejų dvaro užuomazgos siekia pačią 16 amžiaus pradžią, kuomet Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo Glinskiams. 17 amžiuje Veisiejų dvarą valdė Radvilos. 1733 metais dvarą nusipirko Teodoras Masalskis, vėliau valdė jo sūnūs. Dvaro sodybą, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų, kūrė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis, vedęs Prancišką Oginskaitę. Jų šeimoje gimė būsimasis Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 2014 metais už ES lėšas sutvarkytame išlikusiame fligelyje ir įsikūręs Lankytojų centras. Užsukame į vidų. Pasitikusi darbuotoja visur pavedžioja, viską parodo ir papasakoja. Labai įdomi 2015 metais atidaryta ekspozicija „Gyvenimas tarp vandenų“. 



Pasiklausome dzūkų kalbos...


... ir toliau pažindinamės su vandenų kraštu. Veisiejų kraštas dar vadinamas Pietų Lietuvos Venecija. Čia vilnija net 37 ežerai...





Vienoje salėje – dvaro savininkų istorija.




Rasti senieji dvaro krosnių kokliai...




Autentiški rūsio skliautai.


Ekspozicijos rūsyje detalės.




Viena iš rūsio salių skirta renginiams.


Buvo tikrai įdomu pasivaikščioti ir daug naujo sužinoti.


Pasivaikštome po parką.


Parko puošmena – daugiakamienis uosis.




Ar žinojote, jog Veisiejuose kurį laiką gyveno Liudvikas Lazaris Zamenhofas? Būtent čia jis pabaigė kurti esperanto kalbą. 1998 metais parke jam atidengtas paminklas.



Kitomis gatvelėmis grįžtame į Veisiejų centrą...




O kur toliau važiavome ir ką pamatėme – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą