Mototurizmo ralio keliais. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Vabalninke nakvynei apsistojame svečių namuose „Meldynas“ pagrindinėje miestelio Žolinės aikštėje.

Apsistojusios, užkandusios ir pailsėjusios, važiuojame toliau. Aš labai noriu aplankyti filmininko (kaip jis pats save vadino), avangardinio kino pradininko Jono Meko tėviškę Semeniškiuose. 2022-ieji – ir Jono Meko metai. Nutariame, jog važiuosime ten, o grįžusios dar pasibastysime po Vabalninką. Važiuojame, aišku, vėl visokiais įdomesniais keliukais. Kadangi pakeliui toks miestelis Papilys, tai nutariame stabtelėti jame. Google maps rodo, kad kažkur pakeliui turi būti Radvilų rūmų griuvėsiai. Tai, aišku, juos reikia pamatyti. Pavažinėjame pirmyn atgal, nes lyg ir ta vieta, bet.... nieko nematome. Galiausiai sustojame šalikelėje ir einame per žolynus, nes kažkas matosi priekyje. Ir štai...

Viskas labai apleista, apžėlę ir vieniša... O ir informacijos Internete apie šią vietą beveik nėra. O gaila... Tai tiesiog pasižvalgome ir važiuojame toliau.

Stabtelime prie Papilio katalikų bažnyčios.

Pirmoji bažnyčia Papilyje minima nuo 16 amžiaus. O dabartinė neoromaninė Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1936 metais. Man ji labai simpatiška, tokia ori ir didinga. Net keista, kad statyta 20 amžiuje.

Vakaro saulės nušviesta atsiskleidžia visa didybe...

Labai įdomiai kryžiais išpuoštas stogas – pirmą kartą tokį matau.

Priešais bažnyčią – ruda lentelė. Tačiau kiek dairiausi aplink, kiek banžiau pamatyti – jokio kapo neįžvelgiau... Labai keista...

Šiek tiek toliau – Papilio evangelikų reformatų bažnyčia.

Papilio parapija – viena seniausių evangelikų reformatų parapijų Lietuvoje, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 16 amžiaus pabaigos. Dabartinė bažnyčia pastatyta 1785 metais, ji veikianti.

Biržų rajonas, Semeniškiai...

Ilgą laiką aš nesupratau Jono Meko ir jo avangardinio kino... Bet... jo eilėraščiai, jo Semeniškių idilės yra kaip dienoraštis, kaip laiškas iš tėviškės, kaip ilgesio simfonija... O avangardinį Joną Meką priimi tiesiog kaip tokį. Jo filmai taip pat kaip kasdienybės dienoraštis. Jonas Mekas savyje talpina ir praeitį, ir ateitį. Ir supranti, kad tai labai prasminga bei gražu. O paminklinis akmuo pastatytas 2017 metais. Užrašą akmenyje ir Jono Meko parašą iškalė Rolandas Simėnas, skrybėlę iš metalo sukūrė tautodailininkas Vytas Jareckas.

Beskaitant idiles...

... suskamba man telefonas. Skambina Čypėnų bendruomenės entuziastė Vilma. Su ja sutarę susitikti rytoj iš ryto – Čypėnuose ralio dalyvius pasitiks su vaišėmis... Tuo pačiu ir Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėviškę aplankysime. Vilma klausia, kur esame. Sakau, Semeniškiuose, Jono Meko tėviškėje. Vilma klausia, gal galėtume šiandien atvažiuoti į Čypėnus? Hmm, 7 valandos vakaro, kol nuvažiuosime, bus 8... Pasitariame su Aurelija ir nutariame važiuoti šiandien. Taigi, keičiame planus, o po Vabalninką pasibastysime rytoj iš ryto. Bet pakeliui vis tiek noriu aplankyti Jono Meko kapą. Jį surasti nelengva, bet pagal Google pateiktą vaizdą randu... Kuklus kryželis įdomiam Kūrėjui...

Atriedame į Čypėnus. Toks nedidukas kaimelis su labai įdomia istorija. 1905 metų lapkričio mėnesį į valsčiaus sueigą susirinkę valsčionys nuvertė carinės Rusijos valdžią ir įkūrė nepriklausomą Čypėnų respubliką: išsirinko savą viršaitį; pakeitė rusų valdininkus ir mokytojus lietuviais; turėjo savo tvarkos palaikytojus ir savarankiškai tvarkėsi tris mėnesius. Vienas iš svarbiausių šio perversmo organizatorių buvo studentas Ernestas Galvanauskas, vėliau tapęs Lietuvos ministru pirmininku. Taigi, sveikos atvykusios į Čypėnų respubliką – mus pasitinka Vilma...

Kaip ir pridera – gauname vizas...

Labai smagiai paebndraujame, aptariame ralio reikalus. Kodėl būtent Čypėnai? Pasirodo, Monsinjoras čia lankė pradžios mokyklą. Be to, visi pažinoję prisimena Monsinjoro vaišingumą – nei vienas svečias nebūdavo išleidžiamas nepavaišintas. Labiausiai Monsinjoras mėgo lietuvišką varškės sūrį. Juo, beje, ir buvo vaišinami ralio dalyviai... Jaukų pokalbį trumpam nutraukiame, nes turime važiuoti į Monsinjoro tėviškę. Vilma sėda į mašiną ir rodo mums kelią. Vėl žvyrkeliais... atriedame į Kateliškius...

Paminklinis akmuo Monsinjoro tėviškėje atidengtas 2012 metais vietos bendruomenių iniciatyva.

Ramus ir jaukus saulėlydis Monsinjoro tėviškėje. Tokia šiek tiek magiška vieta, bent jau man...

Vilma sako, važiuojame, parodysiu, kur buvo Vasario 16-osios akto signataro Alfonso Petrulio gimtoji sodyba. Ji tuose pačiuose Katiliškiuose, bet, dievaži, pačios niekaip nebūtume radusios. Vėl žvyrkeliai, paskui keliukas per pievą, mašinos dugnas siekia žolę... Bet atvažiuojame, dar šiek tiek paeiname ir...

Pastovime, pagerbiame...

Saulė jau beveik nusileidusi, šiokia tokia prieblanda aplink... Bet Vilmai jokių problemų palydėti mus iki Kuprių kaimo kapinaičių, kur palaidoti Monsijoro artimieji...

Stabteliu prie kapo... O Vilma atneša žvakę ir ją uždega... Sujaudina toks jaukus gestas... Sako, vežiojuosi mašinoje, tai galite pastatyti.. Pastatau, pasimeldžiu... 

Švento Stanislovo koplyčia, kurioje Monsinjoras, lankydamasis Vabalninke, laikydavo pamaldas.

Kelionės atkarpa, skirta Sielai... Ačiū Jums, Vilma... Atsisveikinusios riedame į Vabalninką...

... kurį pasiekiame jau sutemus... Labanakt – ryt laukia nauja diena... O ryte trumpai pasibastau po Vabalninką. Nuostabusis krašto muziejus, kurį visiems rekomenduoju aplankyti.

Įamžinti žydiškosios istorijos pėdsakai.

Šeštadienio rytą miestelis tuščias ir ramus, visi dar snaudžia. Tik keli vietiniai pijokėliai šiek tiek patriukšmauja prie dar neatsidariusios kavinės. 

Centrinė Žolinės aikštė

Skrydis prasideda nuo svajonės.. Pridursiu – ne tik skrydis...

Senieji simpatiški medinukai – tarsi vizitinė miestelio kortelė.

Antrojo pasaulinio karo metais būtent šioje gatvėje buvo žydų getas...

Dabar ji atrodo taip... Apleista, bet turinti savotiško žavesio.

Grįžtu į aikštę ir pasivaikštau aplink bažnyčią.

Pirmąją medinė bažnyčią Vabalninke pastatė Jeronimas Valavičius 1617 metais. Dabartinė mūrinė neobaroko stiliaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia pastatyta 1817 metais. 

Varpinė šventoriuje, statyta 1803-1805 metais.

Vasarinė ir žieminė sinagogos Vabalninke pastatytos 20 amžiaus pradžioje. Vienoje dabar pirtis, kitoje – šarvojimo salė... Kai supranti sąsają ir prisimeni istoriją, pasidaro labai nejauku...

Dar keletas akimirkų Vabalninke...

... ir važiuojame... į Žeimių dvarą Jonavos rajone... Taip, taip, į Žeimių dvarą. Čia norime padaryti ralio punktą, skirtą Jonui Mekui... Pakeliui prasideda lietus, kuris vis smarkėja... Atvažiuojame ir bėgame per lietų... 

Susitinkame su dvaro savininku – menininku ir restauratoriumi Domu Noreika. Kuris po kruopelytę atstato ir restauruoja dvarą. Labai įdomus žmogus, kažkuo panašus į Joną Meką, o ir atmosfera čia tokia mekiška, o dar lietus...

Daug nepasakosiu,o pakviesiu patiems pasižiūrėti šį LRT laidos įrašą apie Žeimių dvarą Žeimių dvaras

Suderiname ralio reikalus ir per lietų bėgame atgal į mašiną. Dar turime užsukti į Pagirius Kėdainių rajone, bet, kiek žinau, muziejų prižiūrinti Rita bus tik apie 17 val., nes Šėtoje vyksta Kėdainių rajono seniūnijų šventė. O dar tik antra valanda po pietų. Tačiau juk lyja... Nutariame dėl visa ko paskambinti. Atsiliepusi Vanda sako, o aš jau jūsų laukiu Pagiriuose. Lyja, tai grįžome namo... Valio, važiuojame... 

Pagiriai – nedidelis miestelis Kėdainių rajone, turintis savo muziejų varpinėje.

Kodėl Pagiriai? 2022-ieji – Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos metai. Gilindamiesi į šią temą, ralio kolegos 50-ajame Kronikos numeryje rado tokią žinią apie Pagirius. 1981 metais į Kėdainių prokuratūrą buvo kviečiami pagirių vidurinės mokyklos mokiniai, kurių klausinėjo, kas mokė katekizmo ir poterių, liepė visa tai parašyti raštu ir pasirašyti. 33 Pagirių tikintieji, pasipiktinę tokiu algesiu, išsiuntė pareiškimą Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, kuriame protestavo prieš tokį tikinčių vaikų persekiojimą ir reikalavo garantuoti tėvų teisę vaikų auklėti pagal savo įsitikinimus. Sužavėti šia istorija, nutarėme su ja supažindinti ir ralio dalyvius. Sukūriau padėką Pagirių tikintiesiems, kuri buvo padėta muziejuje ir kurią ralio dalyviai turėjo pasirašyti.

„Esame sužavėti Jūsų vaikų Rasos, Linos, Vidos ir Dariaus – Pagirių vidurinės mokyklos mokinių stiprybe, kuomet tolimais 1981 metais juos tardė Kėdainių prokuratūroje. Jūsų vaikai nieko nebijojo, nes buvo tikri dėl savo tikėjimo, kurį įskiepijote Jūs savo šeimose. Esane sužavėti Jumis, 33 Pagirių tikinčiaisiais, nepabūgusiais persekiojimų ir parašiusiais laišką Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmajam sekretoriui P.Griškevičiui. Jūs turėjote teisę savo vaikus auklėti pagal savo įsitikinimus ir šitą teisę drąsiai gynėte. Būtent tokie žmonės kaip Jūs ir Jūsų vaikai buvo viena iš svarbiausių dalelių kovos už Lietuvos nepriklausomybę mozaikoje.

Ačiū Jums už tai, kad buvote!“

Lydimos muziejaus prižiūrėtojos Ritos, aukštas po aukšto, susipažįstame su įdomia Pagirių istorija...

Paskambinu šiuo varpu....

... pasidairome į apylinkes...

... atsisveikiname su Rita ir lydimos lietaus grįžtame į Vilnių. Ačiū Aurelija už kelionę, už įdomius pokalbius ir juoką, už eilėraščius ir pliūpsnį teigiamiausios energijos... Ir dar kartą ačiū visiems pasitikusiesiems už viską...