Mototurizmo ralio keliais. Pirmoji dalis

Kaip minėjau viename iš pasakojimų, „jau keli metai esu Mototurizmo ralio po Lietuvą organizatorių komandos dalis. Tai intelektualių kelionių po Lietuvą iniciatyva – ralio dalyviai kasmet motociklais lanko įvairias su Lietuvos paveldu susijusias vietas, susipažįsta su vietos bendruomenėmis, atlieka organizatorių parengtas užduotis, už kurias gauna taškų ir varžosi dėl prizų. Aš asmeniškai prisidedu prie maršruto sudarymo, aprašymų ir užduočių parengimo. Prisipažinsiu – ši užklasinė veikla mane labai veža. Kaip teisingai sakoma, mylėti lygu pažinti. Dalyvaudama šioje veikloje, ir pati labai daug naujo sužinau bei atrandu įdomių vietų bei žmonių istorijų. Rengiant ralio maršruto punktus, tenka nuvažiuoti į vietą, viską apžiūrėti, susitikti su vietos žmonėmis, pajusti tos vietos dvasią“. Šį kartą važiavome kartu su kita Mototurizmo ralio kolege Aurelija, kelionė buvo pilna netikėtumų ir juoko, daug pamatėme ir sužinojome, o ir keliavome net dvi dienas. Bet apie viską iš pradžių.

Pirmoji mūsų stotelė – Panevėžys, kuriame įsikūrusi Panevėžio gamtos mokykla. 2022-ieji – Gyvūnų gerovės metai, todėl tai labai puiki vieta pažinimui. Esame sutarusios susitikti su mokyklos direktore Vaiva, mus pasitinka ji ir gidė Daiva. Kartu einame pasidairyti po įvairius mokyklos kampelius.

Panevėžio gamtos mokyklos istorija prasideda 1966 metais, kai buvo įsteigta Jaunųjų gamtininkų stotis. 1968 metais gamtininkai įsikraustė į dabartines patalpas – įspūdingą buvusią tarpukario advokato Č.Petraškevičiaus vilą. Tai vienintelis Lietuvoje aptiktas dviejų aukštų medinis pastatas su mansarda ir bokštu. 

Gamtos mokykla – tai edukacinės erdvės moksleiviams, norintiems susidraugauti su gamta. Tačiau čia veiklos bei įdomių kampelių tikrai ras ir suaugusieji. 

Labai draugiškas bičiukas...

Trumpai susipažįstame su Gyvūnų sodelio gyventojais.

Labai triukšmingi paukštukai

Labai prasmingas ir reikalingas patarimas

Užeiname į vilą, kurioje pilna įdomių kampelių.

Laisvės paukščiai – simbolizuoja 12 mėnesių. Vienas iš paukščių yra stebuklingas, galintis išpildyti lankytojo norą. Tai – jo gimimo mėnesio paukštis.

Vaikų gaminti inkilai.

Įdomūs pažintiniai stendai

Šios atgijo antram labai spalvingam gyvenimui.

Pasižvalgome iš vilos balkono

2010 metais mokykla gavo Žaliąją vėliavą ir sertifikatą. Nuo to laiko kasmet iškeliama nauja Žalioji vėliava.

Su mokyklos darbuotojimis susėdame ir aptariame ralio reikalus.

Gaila, kad jau turime skubėti kitur. Nes čia galima praleisti nors ir visą dieną. Reikėtų kada tiesiog atvažiuoti pabūti.

Iš Panevėžio važiuojame į Pandėlį Rokiškio rajone, kur esame susitarę susitikti su bendruomenės pirmininku Vladimiru. Tačiau pakeliui neatsispiriame geltonai spalvai...

Kodėl Pandėlys? Kai reikėjo sumąstyti ralio punktus, būtent Pandėlys buvo labai tinkama vieta pagal žemėlapį. Intensyviai mąsčiau, kas galėtų būti įdomaus šiame miestelyje, susijusio su šių metų ralio temomis. 2022-ieji – Romo Kalantos metai, todėl tiesiog įvedžiau Google paieškoje Pandėlys ir Romas Kalanta. Ir Eureka... radau įdomų faktą. 1982 metų vasario 16-osios naktį Pandėlio mokyklos abiturientai skelbimų lentose iškabino atsišaukimus su Maironio ketureiliu

Girios ūžė ten, minėjo

Praeities laikus,

Kai lietuvis netikėjo,

Jog belaisviu bus.

Ryte ūžė visas miestelis. Ant kojų buvo sukelti miestelio ir mokyklos vadovai, o moksleiviai buvo tardomi saugumo atstovų. Audringai pradėtas tyrimas baigėsi be rezultatų, nebuvo iškelta net byla. Deja, atsišaukimų lapeliai nėra išlikę, tačiau... Juk galima šią istoriją prisiminti ir kitaip. Pandėlio mokyklos abiturientai atsišaukimus rašė, naudodamiesi liniuote. Todėl nutarėme miestelyje iškabinti tris Maironio ketureilius, parašytus skirtingu raštu. Teisingą ketureilį parašiau, naudodamasi liniuote. Nebuvo lengva, reikėjo kantrybės, bet juk verta pasistengti.

Ralio dalyviai turėjo surasti teisingą atsišaukimą ir jį perskaityti. Bendruomenės pirmininkas Vladimiras mielai sutiko iškabinti atsišaukimus miestelyje. Vėliau kalbėjome, kad Pandėlis ralio dieną atgijo, žmonės matė motociklininkus, net labai norėjo bendrauti. Miestelis gyvas, žmonės viskuo domisi – reikės ateityje Pandėlyje sugalvoti kokį ralio punktą su bendruomene. Na, o mudvi su Aurelija, aptarusios visus reikalus su Vladimiru, einame šiek tiek pasibastyti po Pandėlį. 

Pandėlyje kažkada veikė arklių pašto stotis. Tą primena labai simpatiškas namukas su piešiniu ant sienų.

Pandėlys visai jaukus, nors ir labai ramus miestelis.

Akrobatikos specialistas...

Gražiai sutvarkytas skveras šalia bažnyčios.

Pirmoji bažnyčia Pandėlyje pastatyta 16 amžiaus pabaigoje. Dabartinę klasicizmo stiliaus Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią 1801 metais pastatė Ignotas Koscialkovskis. Įdomu tai, jog šioje bažnyčioje 1812 metais kunigavo poetas Antanas Strazdas. Per Pirmąjį pasaulinį karą nugriauti bažnyčios bokštai atstatyti 2007 metais. Pasivaikštome šalia bažnyčios.

Pasidairome į namelius priešais bažnyčią...

... ir važiuojame į miestelio pakraštyje esantį buvusio dvaro parką, kurį miestelio bendruomenė gražiai sutvarkiusi.

2018 metų vasario 16-ąją parke ant kalnelio išdygo miniatiūrinė Gedimino pilies kopija. Pilį sumeistravo Valdas Pipikas, vienas iš miestelio parko atgaivinimo iniciatorių.

Parkas tikrai labai jaukus, čia ir trumpai užkandame, nes jau pietų metas. Po to dar šiek tiek pasivaikštome.

Parke daug visko įdomaus.

Heraldikos ekspozicija dvaro pastato likučiuose. Pandėlys turi seną įdomią istoriją.

Čia ir vynuogės auga...

Jaukus miestelis, bet mudviem laikas keliauti toliau – į Vabalninką. Navigacija, aišku, veda trumpesniais keliais, t.y. žvyrkeliais. Bet nuotaika puiki, energijos daug, daug juoko. Aurelija sako, va matai, malūnas. Stojame? Stojame...

Stojame malūno, o pamatome žydinčių grikių lauką... Aišku, fotosesija.... Juk įdomu... 

Toliau žvyrkeliu ir asfaltu atriedame į Vabalninko miestelį Biržų rajone. Čia ir nakvosime, ir šiaip dar visko esame numačiusios. Bet pirmiausia į krašto muziejų, nes...

Monsinjoras – mano Krikšto tėvas... Aišku, tokių krikšto vaikų Monsinjoras turėjo daug, bet... Sunkiu man gyvenimo metu labai daug man padėjęs... Kai tariausi dėl susitikimo muziejuje, užsiminiau, kad esu krikšto dukra. Tai mus pasitikęs muziejininkas sako, man direktorė Monsinjoro krikšto dukrą liepė kuo gražiau priimti ir viską aprodyti. Jaučiuosi sava čia... O Vabalninke Monsinjoras lankė mokyklą, čia laikė pirmąsias Šventąsias Mišias. Gimęs netoliese esančiuose Kateliškiuose (gimtinėje dar lankysimės), iki gyvenimo pabaigos Vabalninką vadino puikiausiu pasaulio miestu... Lydimos muziejininko, apžiūrime Monsinjorui skirtą parodą ir aptariame ralio reikalus.

Pats pirmasis vabalninkiečių Lino žiedo apdovanojimas – Monsinjorui. 

Pirmųjų Monsinjoro Šventųjų Mišių rūbas...

Laiškai Monsinjorui

Apžiūrime kitas muziejaus sales. O eksponatų daug, muziejininkas viską išsamiai papasakoja ir parodo. Labai labai įdomu...

Vabalninko vėliava... Linų kraštas...

Iš dalgių pasigaminti sukilėlių ginklai.

Knygnešio portfelis...

Vežame pieną pieninėn?

Šiai skarai – 200 metų...

Mano incialai...

Žydiškos vestuvės. Ar atkrepėte dėmesį, jog jaunieji stovi šone, o visi kiti lyg pasisukę į juos? Mes pripratę, kad nuotraukose jaunieji paprastai sėdi centre. Žydiškose vestuvėse jaunieji šone, o kiti tarsi palydi juos į naują gyvenimą. Labai simboliška nuotrauka...

Įvairūs batukai...

Beje, etnografinės muziejaus dalies eksponatai dauguma surinkti iš Vabalninko ir apylinkių žmonių.

Ar žinote, kas tai? Tai įmantresnis sviesto muštuvas – juo lengviau mušti sviestą nei paprastu.

Vabalninkas kažkada buvo žydiškas miestelis. O ir krašto muziejus įsikūręs kažkada žydams Slavinams priklausiusiame pastate, kuriame veikė delikatesų parduotuvė bei nedidelis viešbutis. O nelabai seniai pastato rūsio patalpose buvo sukurta interaktyvi ir emociškai paveiki ekspozicija, pristatanti Vabalninko krašto istorijos momentus. Pirmoje salėje – žydiškoji istorija

Antroje salėje – Holokaustas... Garsų ir spalvų mozaika... ir nužudytųjų akys...

Trečioji salė – partizanų istorija...

Ketvirtoji salė... pati paveikiausia... Pastate kažkada buvo KGB būstinė... Areštuotieji kalbasi tarpusavyje, o tu klausaisi jų istorijos, už lango aidint kareiviškų batų žingsniams... Prisiekiu – dešinioji figūra judėjo...

Išeiname sužavėtos. Tikrai rekomenduoju visiems aplankyti Vabalninko krašto muziejų. Beje, jo lankymas nemokamas, bet galima palikti auką. Dėkodamos atsisveikiname su muziejininku ir einame užsiregistruoti bei atsipūsti į čia pat, Žolinės aikštėje esančius svečių namus. O kur toliau keliavome ir ką veikėme – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis