Mano Lietuva: Pasibastymas po Panevėžį. Trečioji dalis

Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Neskubėdama einu Nevėžio pakrante ir dairausi aplink.

Seni apleisti pastatai. Kol kas nepavyko išsiaiškinti, kas čia buvo.

Nors ir neidealiai sutvarkyta, bet visai jauku.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis... Tikrai susimąstęs, nes visiška ramybė aplink. Tik ne tamsus...

Prieinu meninę kompoziciją „Panevėžio vėžys“. Tai Šiaulių miesto dovana Panevėžiui – pirmasis toks atvejis Lietuvos miestų istorijoje. Meninio akcento autorius, Šiaulių miesto dizaineris Vilius Puronas 2014 metais sakė, kad Šiaulių miesto dovana Panevėžiui – tai tarsi vyresniojo miesto dovana jaunesniam broliukui.

Ir Panevėžys turi savo vardo legendą...

Deja, Panevėžio senvagė intensyviai remontuojama, todėl galiu tik pasidairyti iš toliau.

Spalvotų kojų namukas

Grįžtu netoli Laisvės aikštės. Čia pastatytas paminklas Panevėžio įkūrėjui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Aleksandro 1503 metų donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga 2003 metais pastatytas skulptoriaus S.Kuzmos sukurtas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.

Pasuku į Elektros gatvę ir stabteliu prie šio namo.

Šiuo metu čia įsikūręs teismas, o prieš Antrąjį pasaulinį karą čia veikė 1928 metais pastatyta žydų gimnazija.

Šiame ryškiomis spalvomis iš tolo šviečiančiame pastate 1923 metais buvo atidaryta piroji Panevėžio elektrinė, karo metais susprogdinta, vėliau atstatyta ir veikusi iki 1950 metų.

Pasidairau į Nevėžio pakrantes nuo tilto.

Bastydamasi po Panevėžį, atkreipiau dėmesį į tai, jog pačiame miesto centre nėra bažnyčių. Keista, ar ne? Pasirodo, dabartinis miesto centras yra jau naujamiestis. Tuo tarpu senamiestis yra kitoje Nevėžio pusėje. Būtent nuo ten pradėjo kurtis miestas, būtent ten pastatyta pirmoji bažnyčia. Tiesa, naujamiestis irgi pradėjo kurtis labai greitai, o dar greičiau pralenkė senąjį miestą. O aš einu Smėlynės gatve.

Labai greitai prieinu Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.

1507 metais Nevėžio dešiniajame krante pastatyta pirmoji Panevėžio bažnyčia, įkurta Panevėžio Senamiesčio filija, priklausiusi Ramygalos parapijai. Bažnyčia buvo nedidelė, medinė, dengta lentomis, su bokšteliu ir trimis varpeliais, turėjo tris altorius. Netoli bažnyčios pastatyta klebonija ir ūkiniai pastatai, įrengta smuklė, pirtis ir bravoras. 1655 metais bažnyčia gerokai apgriauta: sulaužyti altoriai, išlaužtos grindys, išdaužyti langai, išnešioti paveikslai. Bažnyčia kurį laiką buvo paversta kareivinėmis, vėliau ligonine. Apie 1780 metus ji buvo sunykusi ar sudegusi. Dabartinė neoromanikos stiliaus bažnyčia pastatyta pačioje 19 amžiaus pabaigoje. Bažnyčia, aišku, uždaryta, tai pasivaikštau aplink.

Labai įdomi sena skulptūra.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtas paminklas dar įdomesnis – matote Alfa ir Omega?

Bažnyčios šventoriuje tikrai daug visko įdomaus. Negimusių kūdikių atminimui...

Kunigų kripta.

Viename šventoriaus kampelyje – mažutės senos kapinaitės...

Bažnyčiose vaikų kampelius jau esu mačiusi. Bet pirmą kartą matau vaikų žaidimų aikštelę šventoriuje. Tokia ir turi būti bažnyčia – skirta visai bendruomenei. Čia kurį laiką pasėdžiu ant suoliuko, nes labai gera atmosfera aplink. Tokia ramybė ir jaukumas...

Tada dar šiek tiek pasivaikštau, nes tikrai gera čia...

Įspūdinga „Paskutinė vakarienė“ – išsprūdo nedidelis VAU...

Stabteliu prie dar kelių senųjų kapelių.

Netoliese bažnyčios pamatau baltus senovinius vartus.

Apvaizdos takas...

... o jame....

Ilgai stovėjau susižavėjusi be žado... Tikrai Dievo ranka prisidėjo prie tokio grožio...

Čia įsikūrusi Dievo Apvaizdos seserų vienuolija.

Pasaulio Tautų Teisuolė. Viena iš jos išgelbėtų žydų mergaičių Sulamita Lev tebegyvena Vilniuje.

Šalia – senosios parapijos kapinės. Po jas ilgokai maklinėju – čia labai jauku.

Grįžtu atgal ta pačia Smėlynės gatve.

Kertu miesto centrą jau vaikščiotomis gatvėmis ir išeinu į Povilo Plechavičiaus skverą.

Netoli skvero pamatau simpatišką namuką.

Taigi čia Sesių palėpė, kurioje trečiadienio vakarais skamba sutartinės. Etnomuzikologė Lina Vilienė rengia sutartinių giedojimo vakarus visiems norintiems. Šiandien būtent trečiadienis, sutartines aš mėgstu. Labai vilioja ši galimybė, tačiau vis tik jos atsisakau. Reikėtų nakvoti Panevėžyje, o aš tam nepasirengusi... O gal vertėjo?

Netoliese – Švč.Trejybės bažnyčia. Ir vėl remontai aplink...

Tačiau šalia bažnyčios – labai jaukus namelis...

Pirmoji bažnyčia šioje vietoje pastatyta 1727-1728 metais, šalia jos pastatytas vienuolynas ir mokykla. 1790 metais bažnyčia ir vienuolynas sudegė. Po gaisro pastatytas mūrinis vienaaukštis vienuolynas, 1803 metais – nauja bebokštė akmenų mūro bažnyčia. Po 1831 metų sukilimo bažnyčia buvo uždaryta ir paversta cerkve. 1918 metais bažnyčia grąžinta katalikams. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia vėl buvo uždaryta, iš pradžių paversta šokių sale, vėliaus perduota muziejui. 1989 metais bažnyčia vėl pradėjo veikti.

Šalia bažnyčios – memorialas tremtiniams bei politiniams kaliniams atminti.

Netoliese – pravoslavų cerkvė ir kapinės.

Pravoslavų kapinės buvo įkurtos uždarytų pijorų kapinių vietoje, o ant buvusios koplyčios pamatų 1892 metais buvo pastatyta stačiatikių Kristaus prisikėlimo cerkvė.

Įdomi ta mėlyna cerkvių spalva...

Kitoje pravoslavų kapinių pusėje, ties Krekenavos gatve išlikusios sovietų karių kapinės.

Čia buvo žydų getas...

Toliau einu Vaižganto gatve.

Absoliuti eklektika...

Netrukus prieinu Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą.

Istoristinė Panevėžio Katedra pastatyta 1930 metais, ją pašventino prelatas, poetas Maironis. Aplink Katedrą vėl remontai... Bet apeiti galiu... Gražu ir didinga...