Antroji solo kelionė automobiliu. Vidurio Lietuva. Pirmoji dalis

 Apie pirmąją solo kelionę automobiliu galite paskaityti čia Pirmoji solo kelionė

Rugpjūčio viduryje vėl teko vienai sėsti į automobilį ir kažkur važiuoti. Šį kartą turėjau apsilankyti Radviliškio rajone, Šiaulėnuose esančiame krašto muziejuje ir susitikti su muziejininku Eugenijumi Arbušausku. Kadangi susitikimas buvo suplanuotas vėlyvai penktadienio popietei, nutariau tą patį vakarą namo negrįžti, pernakvoti Radviliškyje, o šeštadienį dar kažką aplankyti tuose kraštuose. Likus kelioms dienoms iki kelionės, kalbuosi su pažįstama, kur keliausiu ir ką dar suplanavusi. O ji ir siūlo – apsilankyk knygnešių muziejuje Ustronėje Panevėžio rajone. O aš apie tą Ustronę jau seniai esu galvojusi, tik visiškai buvau pamiršusi. Susiradusi Internete kontaktus, skambinu Ustronės muziejininkui. Šeštadienį Krekenavoje atlaidai ir didelė šventė, jis ten dalyvausiąs, tačiau po pietų jau žada būti Ustronėje. Sutariame apytikslį laiką, kada galėsiu apsilankyti muziejuje. Pagal tai susiplanuoju šeštadienio kelionės iš Radviliškio į Vilnių maršrutą. Aišku, kitokiais keliais. Užbėgdama už akių, pasakysiu, jog tai buvo ir labai įdomi, ir pakankamai sunki kelionė. Tie kitokie keliai iš manęs, nepatyrusios vairuotojos, pareikalavo nemažai kantrybės ir šaltų nervų. Bet apie viską iš pradžių. Penktadienį po pietų sėdu į automobilį ir važiuoju į Šiaulėnus. Miestelyje parkuojuosi pagrindinėje B.Buračo gatvėje šalia pagrindinės aikštės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. Šiaulėnų krašto muziejus įsikūręs toje pačioje B.Buračo gatvėje.

Labai smagiai pabendravau ir aptariau visus reikalus su Šiaulėnų muziejininku, kraštotyrininku Eugenijumi Arbušausku. Labai mielas ir šiltas žmogus, o ir pats muziejus man labai patiko. Tokiame nedideliame miestelyje veikia labai turtingas muziejus. Tikrai rekomenduoju jį aplankyti, kai jau bus galima. Daugiau informacijos apie muziejų rasite čia: Šiaulėnų muziejus Taip pat ir čia: Virtualus turas

O po savaitės nuo mano lankymosi Šiaulėnuose miestelį drebino motociklų gausmas. Čia lankėsi Mototurizmo ralio po Lietuvą dalyviai. Muziejininkas man telefonu susijaudinęs sakė, kad čia jau 100 žmonių susirinkę. O lankėsi jie dėl į UNESCO paveldo sąrašą įrašytos kryždirbystės. Šalia Šiaulėnų gimė kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas. 1998 metais buvo išleistas albumas „Kryždirbystė Lietuvoje“, kuriame sudėta apie 1200 fotografijų iš išlikusio Balio Buračo etnografinio archyvo bei jo rankraščiai, skirti 17 amžiaus pabaigos – 20 amžiaus pradžios kryždirbystės ir kito sakralinio meno tautinėms tradicijoms Lietuvoje. Leidinyje įdėti straipsniai apie kryždirbystę, žymiausius Žemaitijos bei kitų vietų dievdirbius ir kryždirbius. Šis albumas ženkliai prisidėjo prie to, kad Lietuvos kryždirbystė būtų įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Balį Buračą galima pagrįstai vadinti kryždirbystės metraštininku. Centrinėje Šiaulėnų aikštėje 2011 metais jam pastatytas paminklas, kurį sukūrė iš Radviliškio kilęs skulptorius Stasys Žirgulis. 

Prasmingi paties B.Buračo žodžiai, iškalti paminkle. Tikrai Metraštininkas iš Didžiosios raidės...

Šiek tiek pasidairau po pagrindinę miestelio aikštę.

Netoliese pastatytas ir paminklinis akmuo, įamžinantis iš šio krašto kilusio Lietuvos karo lakūno Jono Masiulio atminimą. Jonas Masiulis tragiškai žuvo 1937 metų spalio 16 dieną Kaune. Jo pilotuojamas prancūzų gamybos naikintuvas, dėl neaiškių priežasčių patekęs į plokščią suktuką, sudužo Nemune, ties Nemuno sala, šalia tuometinio jachtklubo. J.Masiulis buvo laikomas pačiu geriausiu ir perspektyviausiu Karo aviacijos mokyklos puskarininkių lakūnų klasės antros laidos karo lakūnu.

Šiaulėnuose buvau numačiusi aplankyti ir buvusį dvarą, ir Šemetų koplyčią-mauzoliejų, ir šiaip pasivaikščioti po miestelį. Tačiau supratau, kad tam tiesiog neturėsiu laiko, be to, noriu ir dar keletą vietų, esančių netoliese, aplankyti. Todėl apsiriboju tik trumpu pasivaikščiojimu aplink Šiaulėnų bažnyčią.

Pirmąją bažnyčią Šiaulėnuose 1514–1518 metais pastatė Mikalojus ir Barbora Butrimavičiai. Dabartinę Šv.Onos bažnyčią 19 amžiaus antroje pusėje pastatė dvarininkas Jonas Šemeta. Bažnyčia turi romaninės ir gotikinės architektūros bruožų. 

Iš šios pusės bažnyčia tikrai romaninė. Labai įdomus sprendimas – tikrai nepasakytum, kad statyta 19 amžiuje.

Apžiūriu ir skulptūras, ir koplytstulpį.

Gaila, bet tenka išvažiuoti iš Šiaulėnų. Bet nieko tokio – aš čia tikrai dar apsilankysiu. O dabar važiuoju pasidairyti po Šiaulės žemę.

Iki Šiaulės apžvalgos bokšto kelis kilometrus tenka važiuoti žvyrkeliu, tačiau eismo jokio, neprasilenkiu nei su viena mašina, o ir prie bokšto ankstyvą penktadienio vakarą tuščia.

Šiaulės kalno apžvalgos bokštas pastatytas 2016 metais. Jo aukštis – 21 metras.

Užlipus atsiveria tolių toliai... Ir tokia ramuma... 

Tikrai keista, kad nė vieno žmogaus. Iki šiol kiek teko būti apžvalgos bokštuose, vis ką nors sutikdavau. Net savotiškai nejauku vienai buvo, nors ir mėgstu viena bastytis....

Nulipusi važiuoju apžiūrėti irgi netoliese sančio Diktariškių dvaro. Ir vėl žvyrkelis... Tik šį kartą tenka prasilenkti su sunkiąja žemės ūkio technika... Dulkių ir smėlio kamuoliai mane lydėjo ne kartą... Tačiau mašiniukas atlaikė. Atlaikė ir mano kantrybė bei nervai, nors ne kartą jau buvo baugu pasidarę... Mašiną pasistatau prie kelio, šalia vieno iš buvusių dvaro pastatų. Iš esmės iki pagrindinių dvaro rūmų galėjau ir nuvažiuoti, tačiau nežinojau, koks kelias manęs laukia, todėl pabijojau.

O iki pagrindinių dvaro rūmų veda štai toks keliukas.

Iš šalia rūmų įsikūrusios sodybos atbėga keli šunys, piktai lodami. Tik vienas, dar jaunas, labai draugiškas. Atėjusi šeimininkė juos veja tolyn. Aš sakau – noriu dvarą apžiūrėti. Ji šypsodamasi atsako – prašom, žinoma. O dvaras, deja, apleistas. Tačiau parduodamas – gal kažkas pasikeis?

Dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos. Išlikę dvaro rūmai statyti 19 amžiuje ir priskiriami Tadeušui Šemetai. Po Antrojo pasaulinio karo rūmuose veikė aštuonmetė mokykla ir kolūkio kontora. Rūmai išties įspūdingi, primena Vilniaus Rotušę ir Arkikatedrą. Neveltui klasicizmas – šiuo atveju gal labiau neo...

Žavi tos galingos kolonos, menančios anų laikų didybę. Paveldosaugininkai sako, jog tai vienintelis toks autentiškas kultūros paveldo objektas Radviliškio rajone.

Braunuosi per dilgėles, nes noriu dvarą apžiūrėti iš visų pusių.

Rūmų viduje išlikę 22 kambariai ir senovinė autentiška baltų kokių krosnis. Man pavyksta pamatyti tik tiek...

Rūmai palieka didžiulį įspūdį – labai tikiuosi, kad jiems pavyks surasti naujus rūpestingus šeimininkus.

Kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, netoli Šiaulėnų yra gimęs Balys Buračas. Yra išlikusi jo gimtoji sodyba Sidarių kaime, ją noriu aplankyti. Nuo plento tenka vėl sukti į žvyrkelį. O iki Sidarių – net aštuoni kilometrai žvyrkelio. Ir sunkioji žemės ūkio technika, ir dulkių stulpai... Tyliai keikiuosi – koks velnias mane nešė į šitą galerą? Ir dar Sidariuose nematau jokios B.Buračo sodybos... Stabteliu prie vieno namo ir klausiu šalia stovinčių jau šiek tiek „šiltų“ jaunų vyrų, kur ta sodyba. Pasirodo, šalia geležinkelio, kurį aš jau pravažiavau. Tenka sukti atgal. Nuorodų jokių, tik šis rymantis pakelėje mielas angeliukas... 

Prie angeliuko pasuku į dar vieną žvyrkelį ir netrukus pagaliau randu.

Sodyba apleista, tačiau lentelė yra. Gal sutvarkys kada nors? Ir nuoroda bus?

Iš Sidarių važiuoju į Radviliškį, kur esu užsisakiusi nakvynę viešbutyje „Puriena“. Labai geras viešbutukas, patogi vieta (šalia kelio Panevėžys-Šiauliai), puikus kainos ir kokybės santykis. Apsistojusi skaniai pavakarieniauju viešbutyje esančioje kavinėje – dar vienas patogus kelionės aspektas, nes jau nebesinori kažkur važiuoti ieškoti vakarienės. Įdomi, nors ir sunki diena baigėsi. O ryt manęs laukia nauja kelionė ir nauji įspūdžiai. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis