Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Išsimiegojusi ir papusryčiavusi toje pačioje viešbučio kavinėje (tikrai labai patogu), sėdu į automobilį ir važiuoju toliau tyrinėti Vidurio Lietuvos. Vingiuoju Radviliškio rajono keliais į Baisogalą. Mašiną pasistatau šalia centrinės miestelio aikštės ir einu pasibastyti.
Visai šalia – Baisogalos Švč.Trejybės bažnyčia.
Pirmąją medinę bažnyčią Baisogaloje pastatė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1539 metais, vėliau buvo statomos dar kelios bažnyčios. Dabartinė Švč.Trejybės bažnyčia pastatyta 1882 metais. Ji – istoristinio stiliaus, tačiau turi neoromanikos, neogotikos ir neorenesanso bruožų. Balta kaip gulbė ji stiebiasi savo bokštais į viršų. Bažnyčioje vyksta pamaldos, todėl tik pasivaikštau aplink ir viską neskubėdama apžiūriu.
Ryto saulė dar labiau išryškina bažnyčios baltumą ir didybę.
Matote praviras duris?
Tai Komarų giminės laidojimo kripta-mauzoliejus. Dvarininkai Komarai vidurio Lietuvoje pastatė ne vieną dvarą, fundavo ne vienos bažnyčios statybą. Komarams priklausė ir Baisogalos dvaras, kurį vėliau aplankysiu.
Komarų atminimą baisogaliečiai įamžino padėkos kryžiumi.
Šalia klebonijos
Labai įdomus kryžius – tarsi pagonybės ir krikščionybės sintezė.
Bažnyčioje pamaldos dar nesibaigė, todėl nutariu nelaukti. Galbūt apžiūrėsiu vėliau. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad viduje taip ir neapsilankiau. Kodėl? Nežinau ir neatsimenu... Visai šalia – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Iki dvaro – gabaliukas kelio. Bet nutariu mašiną palikti aikštelėje ir pasivaikščioti. Diena saulėta ir graži, noriu ja pasimėgauti.
Pakeliui – sovietinių karių kapinės.
Jau netoli dvaro pamatau apleistą pastatą – sudomina freska.
Šis pastatas kažkada turbūt priklausė Baisogaloje iki šiol veikiančiam Lietuvos gyvulininkystės institutui.
Alėja veda link Baisogalos dvaro.
Baisogalos dvaras buvo vienas didžiausių Vidurio Lietuvoje. 1830 metais dvarą įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras. 1820-1840 metais vyko didieji rūmų pertvarkymai, tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami. Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislavui. Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare, o netrukus jo ūkis tapo vienu didžiausių pavyzdinių ūkių Vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, įveistas parkas. Po Vladislavo mirties 1896 metais dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat vardu Vladislavas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo naujovių. Jo valdymo metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo viena didžiausių Lietuvoje. 1922 metais, vykdant Lietuvos žemės reformą, Baisogalos dvarui, kaip ir daugumai kitų Lietuvos dvarų, buvo palikta tik 80 ha žemės. Tačiau, atsižvelgus į pažangų Komaro ūkininkavimą, buvo padaryta išimtis. Kaip pavyzdiniam dvarui buvo prijungtos apylinkių žemės ir dvaras su 1010,39 ha žemės tapo vienu didžiausių Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė Baisogalos mokykla. 1948 metais įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis, vėliau iš Vilniaus atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Ratinėje-žirgyne buvo įrengtas vaikų darželis, vėliau instituto bibliotekos knygų saugykla. Gyvulioninkystės institutas dvare veikia iki šiol. O dvaras išties įspūdingas – išlikę beveik 20 buvusių pastatų. Tiesa, jų visų neapžiūrėjau, tačiau pasivaikščiojau nemažai. Pasivaikščiokime kartu – čia tikrai jauku.
Viskas sutvarkyta ir prižiūrima.
Ryškiu geltoniu iš tolo šviečia buvusi oranžerija.
Ne viskas labai iščiustyta, tačiau dėl to dar jaukiau...
Kairiojo flygelio balkonas pirmajame rūmų aukšte.
Dengtas šulinys ir buvęs dvaro svirnas su virtuve.
Ryškūs šulinio ornamentai prikausto dėmesį.
Apeinu svirną iš kitos pusės – visur labai jaukūs kampeliai
Buvęs dvaro tvartas
Dvare dar išlikusi buvusi spirito varykla, kumetynas, malūnas. Tačiau jų kažkodėl neaplankiau. Vis tik smagu buvo pasivaikščioti. O ir žmonių nesutikau – tokia tyla ir ramybė tvyrojo aplink. Grįždama prie mašinos dar stebteliu prie paminklo toje vietoje, kur 1944-1953 metais stovėjo NKVD pastatas ir buvo kalinami kovotojai už Lietuvos laisvę.
Iš Baisogalos važiuoju į Krekenavą Panevėžio rajone, kurią lankiau prieš savaitę. Tačiau šį kartą mano tikslas – ne pats miestelis. Jame vyksta atlaidai, pilna mašinų ir žmonių, todėl miestelio nelankysiu. Tačiau Krekenavos pašonėje yra Švenčiuliškių kaimelis su labai įdomiomis kapinaitėmis.
Švenčiuliškių kapinaitės vadinamos Krekenavos krašto muziejumi po atviru dangumi. Tai krekenaviečio kraštotyrininko Jono Žilevičiaus ir jo bendraminčių pastangomis išpuoselėtos Švenčiuliškių kaimo kapinaitės. Jono Žilevičiaus pastangomis iš aplinkinių vietovių į kapinaitės sutempta tūkstančiai akmenų, autentiškų akmeninių girnapusių. Kaimo felčeriu dirbęs ir daug po apylinkes vaikščiojęs bei važinėjęs aistringas kraštotyrininkas kiekvieną pamatytą girnapusę ar įdomesnį akmenį, jam prijautusiems žmonėms padedant, gabeno į kapinaitės. J.Žilevičius – savotiškas mosėdiškio Vaclovo Into atsidavimo akmeniui sekėjas. Gal net ne sekėjas, o einantysis greta.
Tikrai labai unikalios ir jaukios kapinaitės. Neskubėdama pasivaikštau ir viską apžiūriu.
Paminklas Krekenavos valsčiaus savanoriams. Smagu, kad surašytos visos pavardės, įamžinant savanorių atminimą.
Akmenų ir girnapusių magija...
Vyčio Kryžius
Gediminaičių stulpai
Stabteliu prie gydytojos kapo...
Tos pačios žydų kapinės – skirtingi užrašai. Net keista...
O iš pačių kapinaičių išlikęs labai nedaug. Gerai, kad nors žolė ant kalvelės nupjauta, nereikia bristi per pievas.
Ant kalvos – paminklinis akmuo mirusiems ir čia palaidotiems....
... įsiklausykime į akmenyje iškaltus žodžius...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą