Šeštadienis tarp Vilniaus ir Kauno: nuo Abromiškių iki Mūro Strėvininkų. Pirmoji dalis

 Šį kartą keliavau viena ir visuomeniniu transportu. Ir dar apie 30 kilometrų pėsčiomis. Bet apie viską iš pradžių. Ankstų šeštadienio rytą sėdu į mikroautobusą, važiuojantį maršrutu Vilnius–Elektrėnai. Išlipu Abromiškių stotelėje ir einu pasibastyti. Kodėl Abromiškės? Nes noriu pamatyti dvarą...

Stabteliu prie Abromiškių kaimo gyventojų pastatyto kryžiaus pakelėje.

Abromiškės pirmiausia žinomos čia įsikūrusia reabilitacijos ligonine. Joje kelis kartus yra gulėjęs mano a.a. Tėtis po patirtų mikroinsultų, čia jį esu kelis kartus lankiusi ir aš. Bet šį kartą iki ligoninės neisiu.

Praeinu buvusį dvaro vartų sargo namelį su išlikusiais tvoros fragmentais.

Abromiškių dvarą 1571 metais įkūrė Abrahamas Poniatovskis, pastatydinęs čia rūmus. 17 amžiuje dvaras priklausė Bychovcams. Vedybų keliu apie 1748 metus dvaras atiteko prancūzų kilmės grafams de Raesams. Jie dvarą valdė iki 19 amžiaus vidurio, kai paskutinė giminės palikuonė Kazimiera de Raes ištekėjo už grafo P. Broel Pliaterio, ir dvaras atiteko Pliateriams kaip jaunosios kraitis. Vėliau dvarą valdė šioje santuokoje gimęs Vilhelmas Pliateris, o jo dukterys Izabelė, Ida ir Marija buvo paskutinės valdytojos, kadangi po pirmojo pasaulinio karo per žemės reformą dvaras išparceliuotas. 1937 metais centrinę dvaro dalį su rūmais nusipirko bankininkas ir meno kolekcionierius Mykolas Žilinskas. Šiuo metu dvaras po truputį rekonstruojamas. Tikiuosi, jis atgims naujams gyvenimui. Buvęs dvaro svirnas keliukų sankirtoje jau sutvarkytas. Jame kuriasi bendruomenės namai.

Mane labai sužavėjo didžiulis ir jaukus Abromiškių dvaro parkas. Rugsėjo viduryje jis alsavo sodria žaluma.

Pagrindiniai dvaro rūmai intensyviai rekonstruojami, gavus ES paramą. Čia planuojama įkurti svečių namus. Pasidairau tik iš toliau.

Gal bus sutvarkyti ir kiti dvaro pastatai?

Neskubėdama pasivaikštau aplink pagrindinius rūmus, dairydamasi į visas puses. Aplink nei vieno žmogaus, tik aš ir dvaras su savo istorija.

Dvaro parkas tikrai labai įspūdingas, todėl ilgokai po jį maklinėju.

Apeinu dvaro rūmus iš kitos pusės.

Abromiškės – praktiškai Elektrėnų priemiestis, todėl toliau keliausiu į vieną iš naujų Lietuvos miestų. Nors atrodytų, nėra Elektrėnuose ką pamatyti, tačiau aš pamačiau tikrai nemažai įdomių kampelių. Einu Dvaro, vėliau Sabališkių gatve.

Šokinėju iš vienos gatvės pusės į kitą ir vėl atgal. Pakeliui pilna visokių įdomybių. Išradingi ir turintys meno gyslelę tie elektrėniškiai.

Spalvingos gatvių lentelės

Akį patraukia nedidelė koplytėlė pakelėje.

Pasirodo, tai Elektrėnų Švč.Mergelės Marijos gotikos stiliaus koplytėlė, pastatyta 1995 metais. Jos iniciatorius – Elektrėnuose dirbęs elektros inžinierius Justinas Alminas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje. Koplytėlė skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo penktosioms metinėms. O man tai buvo netikėtas, bet smagus atradimas.

Pasuku link Sabališkių kapinaičių.

Aišku, lipu ne iš pagrindinės pusės.

Mauzoliejinė Sabališkių koplyčia pastatyta 19 amžiaus viduryje, joje buvo laidojami Abromiškių dvarininkai.

Sabališkių kapinaitėse yra ir kitokių įdomesnių paminklų.

Nuo kapinių neišvaizdžiais keliais pro gyvenamuosius namus...

... ateinu prie įspūdingosios Elektrėnų bažnyčios.

Elektrėnų Švč.Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia pastatyta 1996 metais. Bažnyčios architektas – H.K.Šilgalis. Bažnyčia labai šviesi ir jauki, labai tinkanti būtent Elektrėnams.

Pasivaikštau aplink bažnyčią – čia irgi įdomu, užfiksuota Elektrėnų istorija.

Tačiau vis norisi ir norisi žvelgti į baltuosius bažnyčios bokštus. Saulės apšviesti jie dar ryškesni. Turi kažkokios magijos.

Prieš kelias metus pastatytas kryžius ir jame iškalti žodžiai apie Viltį...

Apeinu bažnyčią – tikrai labai įdomi jos architektūra.

Stabteliu prie memorialo partizanams.

Architekto Arūno Butrimavičiaus sukurtas paminklas atidengtas 2006 metais.

Vis neatsistebiu – kiek daug jaunų Lietuvos vyrų partizanavo ir žuvo už Lietuvos laisvę.

Įamžintas bažnyčios kūrėjo atminimas...

Bažnyčia uždaryta, tačiau pro durų stiklą galima pasidairyti. Prieš tris metus esu čia su „Eglės“ choru giedojusi. Jau tada bažnyčia paliko didelį įspūdį.

Šiek tiek pasivaikščiosiu prie Elektrėnų marių.

Takas veda palei jaukų užutekį. O Elektrėnuose tuo metu vyksta automobilių lenktynės. Tačiau čia labai ramu.

Elektrėnų istorija.

Elektrėnų buriuotojų klubas „Poseidonas“. Lyg ir veikiantis, tačiau jau, matyt, ne sezonas. O gal karantinas?

Elektrėnų marios ir elektrinės kaminai. Vizitinė miesto kortelė.

Prekybos centre esančioje kavinukėje skaniai papietauju.

Einu viena iš pagrindinių miesto gatvių – Draugystės. Visai netrukus prieinu skverą su medžio skulptūromis. Tai skulptūrų parkas, skirtas įamžinti 1962 metais Elektrėnų marių užlietus ir išnykusius kaimus.

Elektrėnų savivaldybė ir fontanas „Dinaminis labirintas“.

Įdomiai įamžintas Lietuvos Šimtmetis.

Aikštė priešais savivaldybę ir pavadinta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikšte.

Užsuku į Elektrėnų kultūros centrą, kuriame yra įsikūręs ir Turizmo informacijos centras – įsigiju magnetuką iš „Surink Lietuvą“ kolekcijos.

Eidama Rungos gatve, stabteliu prie Elektrėnų profesinio rengimo centro. Čia daug kartų yra dėstytojavęs mano a.a. Tėtis.

Galiausiai ateinu prie Elektrėnų žiedo. Tai vienas iš miesto simbolių – Juozapo Kęstučio Patamsio skulptūra „Himnas darbui“, pastatyta 1975 metais.

Stabteliu prie kryžiaus šalia autobusų stotelės.

Toliau autobusu važiuosiu pasibastyti po Žiežmarius. Tačiau apie tai - kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis