Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis
Toliau neskubėdama einu Respublikos gatve ir dairausi aplink. Visai netoliese, kitoje gatvės pusėje – Panevėžio J.Balčikonio gimnazija.
1882 metais Panevėžyje buvo įkurta realinė mokykla, nuo 1884 metų veikusi būtent šiuose rūmuose Respublikos gatvėje. Nepaisant aršios rusinimo politikos, čia budo ir brendo nacionalinis sąjūdis, kūrėsi pirmosios lietuviškos mokinių organizacijos, pasirodė pirmieji lietuviški laikraštėliai, 1906–1908 metais pirmą kartą mokyklos istorijoje Jonas Jablonskis dėstė lietuvių kalbą. 1915 metais šiuose rūmuose buvo įkurta pirmoji Lietuvos švietimo istorijoje lietuviška gimnazija, 1970 metais pavadinta buvusio jos direktoriaus, kalbininko Juozo Balčikonio vardu.
1995 metais tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtas stogastulpis „Pirmasis skambutis“.
Gimnazijos pastatas tikrai didingai atrodo.
Gimnazijoje mokytojavo skulptorius Juozas Zikaras.
Šalia gimnazijos – Sausio 13-osios skveras. Čia tomis dienomis žmonės rinkosi saugoti šalia buvusio telegrafo pastato.
Panevėžio centras tikrai labai keistas, pilnas eklektikos. Lyg ir senamiestis, lyg ir naujamiestis. Tačiau savotiškai žavus. Basčiausi aš po tas gatveles niekur neskubėdama.
Čia įsikūrę mano kolegos.
Toje pačioje M.Valančiaus gatvėje kažkada buvo sinagoga.
Tai Panevėžio chasidų sinagoga – vienintelė išlikusi sinagoga Panevėžio mieste. Pastatyta 1910 metais istorizmo laikotarpio „plytų stiliumi“ Zundelio Abelskovo sklype Buvo skirta tik vyrams, todėl neturėjo numatyto balkono moterims. Iki 1940 metų priklausė žydų bendruomenei, buvo vadinama naująja Toros brolijos mokykla. Vėliau naudota ne pagal paskirtį – iki 2005 metų pastate buvo įrengtos gamybinės dirbtuvės. Šiuo metu pastatas nenaudojamas, apleistas. 2001 metais ant buvusios sinagogos sienos atidengta memorialinė lenta lietuvių ir hebrajų kalbomis.
Tiesiog bastausi ratais kvadratais...
A.Mackevičiaus gatvėje įsikūrusi Panevėžio sentikių cerkvė.
Sentikiai Panevėžyje pradėjo kurtis 1825 metais, nors dokumentuose nurodoma, kad cerkvė statyta 1906 metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą cerkvė buvo sudeginta, bet 1926 metais atstatyta. Šiek tiek keista, kad cerkvė nepavadinta jokio šventojo vardu – tiesiog Panevėžio sentikių cerkvė.
Bastausi toliau... Vis tik keistas tas Panevėžys...
Prieinu Atminimo skverą, įkurtą buvusių senųjų žydų kapinių vietoje.
Remiantis kai kuriais duomenimis Panevėžyje žydų bendruomenė gyveno nuo 17 amžiaus. Maždaug tuo metu šios tautos atstovų galėjo būti palaidota pirmą kartą. Kapinės kūrėsi Sietyno gatvėje, tiksli jų atsiradimo data nežinoma. Didesnė žydų bendruomenė Panevėžyje susikūrė tik 18 amžiaus pabaigoje.
Pavienių tyrinėtojų teigimu, kapinėse 1872–1940 metais palaidota beveik 7000 mirusių. Buvo laidojama ir iš aplinkinių miestelių, kapinėse nugulė šiltinės, kitų epidemijų aukos. Čia buvo palaidota daug žuvusių žydų karių savanorių, garsių žydų prekybininkų, verslininkų, pramonininkų, gydytojų, mokytojų. Sovietmečiu kapinės buvo likviduotos, įrengiant joje Atminimo skverą. Po Nepriklausomybės atkūrimo skveras buvo sutvarkytas. 2009 metais buvusiose žydų kapinėse atidengtas paminklas „Liūdinti žydų motina“ – menora mirusiesiems atminti (architektas Valdas Klimavičius, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša). Kadangi tiksli kapinių teritorija nebuvo nustatyta, atstatyti antkapius ar kaip nors kitaip paženklinti kapus nebuvo jokios galimybės, todėl priimtas sprendimas sukurti ir įrengti bendrą žydų kapinių memorialą.
Dar šiek tiek pasimakaluoju netoli buvusių žydų kapinių.
Grįžtu į Laisvės aikštę ir papietauju čia esančioje Čili picerijoje. Pavalgiusi ir pailsėjusi, bastausi toliau. Pasuku į Kranto gatvę.
Gražiai matosi Panevėžio senvagė. Šalia jos vėliau dar pasisukiosiu.
Labai keistas paminklas kalbininku Juozui Balčikoniui keistoje vietoje. Paminklas pastatytas 1996 metais, jo autorius – Algimantas Vytėnas.
Prieinu apleistą buvusio Panevėžio konservų fabriko pastatą.
Šie raudonų plytų mūro su dekoro elementais pastatai iškilo apie 1880 metus. Tai tipiškas 19-20 amžių sandūros pramoninės architektūros pavyzdys – panašios gamyklos kūrėsi ir carinėje Rusijoje. Tai buvo valstybės degtinės monopolio Panevėžio pilstykla, kartais vadinama sandėliu. 1919–1923 metais šiame pastate šeimininkavo kariškiai. Čia veikė karinė intendantūra ir bazavosi pėstininkų pulkas. 1923 metais, nepriklausomoje Lietuvoje atkūrus degtinės monopolį, nuspręsta vėl atkurti degtinės pilstymo įmonę. Jos įrengimo darbai vyko iki 1924 metų. 1941 metais gamykla pavadinta valstybės spirito ir degtinės trestu. Vokiečių okupacijos metais pervadinta degtinės gamykla. Tokia produkcija čia buvo gaminama iki 1955 metų. O vėliau čia buvo įsikūręs Panevėžio konservų fabrikas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir fabrikui bankrutavus, šis kultūros paveldo objektas pateko į privačias rankas. Gaila, bet niekas taip ir nepasirūpino pastato rekonstrukcija. Jis iki šiol apleistas ir parduodamas.
Kranto gatvėje – dar šiek tiek informacijos apie Panevėžio gatves.
Kitoje gatvės pusėje – buvęs Berelio Rubinšteino motorinis malūnas. Jis įkurtas 1901 metais ir buvo vienas stambiausių to meto malūnų Panevėžyje. Jame buvo dirbama trimis pamainomis, per parą sumalami 2 vagonai kviečių. Restauruotame pastate dabar veikia „Romantic“ viešbutis. Pasidairau po jaukią teritoriją.
Eidama toliau Kranto gatve, prieinu Panevėžio statybos trestą ir kultūros centrą. Pasidairau aplink.
Kitoje Kranto gatvės pusėje
Pasuku vėl į P.Puzino gatvę, tik kitoje vietoje. Šiame pastate prieškariu veikė privati V.Gusevo ligoninė, kurioje 1928 metais buvo atlikta pirmoji širdies operacija - užsiūta durtinė širdies žaizda.
Šiame pastate tarpukariu veikė Vandos Didžiulytės-Albrechtienės privatus dantų kabinetas.
Šiame pastate, mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, 1934-1937 metais gyveno poetė Salomėja Nėris.
Tame pačiame pastate P.Puzino gatvėje veikė ir fotografo Jono Žitkaus ateljė. Jonas Žitkus po 1906 metųišvyko į JAV. Gyvendamas Klivlende, išmoko fotografo amato. 1922metais grįžo į Lietuvą. 1931 metais Panevėžyje, P. Puzino gatvėje įsirengė modernią fotoateljė ir fotografavo. Už 1941 metais bolševikų Panevėžyje įvykdytų žudynių aukų nuotraukas 1945–1955 metais kalėjo, buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, vėl dirbo fotografu. 1957 metais Jonui Žitkui pirmajam Panevėžyje suteikta pirmos klasės fotografo kategorija.
Vėl išeinu į Respublikos gatvę. Joje – dar vienas tarpukario modernios architektūros pavyzdys.
Kitoje gatvės pusėje – Kristijono Donelaičio atminimui skirta lenta ir poeto vardu pavadinta gatvelė.
Respublikos gatvės gale – Šaulių sąjungos rūmai.
Pasigėriu didžiuliu piešiniu ant „Kalnapilio“ alaus daryklos sienos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą