2020 m. gruodžio 19 d., šeštadienis

Šeštadienis tarp Vilniaus ir Kauno: nuo Abromiškių iki Mūro Strėvininkų. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Iš Elėktrėnų atvažiuoju autobusiuku į Žiežmarius. Stotelė – šalia autostrados, tačiau iškart pasitinka išsami informacija apie Žiežmarius. Begerdama čia pat kioskelyje nusipirktą kavą, pastudijuoju stendą. Smagu, kad rūpinamasi savo miestelio populiarinimu. 


Žiežmariai įsikūrę kitoje autostrados pusėje, tačiau pastatytas labai patogus tiltas per autostradą. Jo konstrukcijos labai įdomiai vinguriuoja. Stabteliu tai vienur, tai kitur.





Einu viena iš pagrindinių miestelio – Žaslių – gatve, vedančia į centrą.



Netrukus prieinu ženklą – aišku, turiu jas aplankyti. Žydų senųjų kapinių stengiuosi nepraleisti nei viename mieste ar miestelyje, kuriame lankausi.


Einu pro gyvenamuosiu namus, stabtelėdama prie įdomesnių.





Žavingos Žiežmarių apylinkių tolumos...



Žiežmarių žydų kapinėse mirusieji buvo laidojami iki 1941 metų. Šiuo metu kapinės gana apleistos, išlikę nedaug paminklų.



Ant kai kurių paminklų dar įmanoma perskaityti užrašus hebrajų kalba...


... kai kurių likę tik tiek...


Nors kapinės ir apleistos, tačiau kažkiek prižiūrimos. Bent jau žolė nupjauta.






Grįžtu į pagrindinę gatvę ir einu toliau. Stabteliu prie seniūnijos, paskaitau dar vieną informacinį stendą. Aplankysiu aš ne viską, tačiau dar kartą galiu pagirti žiežmariečius – tikrai pakankamai daug informacijos jie pateikia keliautojui. 



1998 metais Žiežmariai minėjo savo 650 metų sukaktį – 1348 metais Žiežmarių vardas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose, aprašančiuose Strėvos mūšį. Ta proga buvo pastatytas tautodailininko Vidmanto Kapačiūno sukurtas stogastulpis. Įdomu tai, jog ant paties stogastulpio įrašyti 650 metų, o ant viršuje esančios saulutės – 670. Greičiausiai stogastulpis buvo atnaujintas 2018 metais, minint Žiežmarių 670-metį. 


Einu toliau link miestelio centro, žavėdamasi senaisiais medinukais ir visur šalia jų žydinčiais ankstyvo rudens žiedais.






Praeinu pro Žiežmarių gimnaziją. Vidurinė mokykla Žiežmariuose veikė nuo 1920 metų.


Toliau bastausi po Žiežmarius. Tikrai labai jaukus miestelis. Tolumoje – namas su kolonomis, kuriame kažkada buvo įsikūrusi valsčiaus administracija. Nežinau, kodėl nepriėjau arčiau...




Pirmasis medinukas greičiausiai priklausė žydams.



Išlikę Sovietų karių kapinaitės.


Pasuku į šoninę gatvelę link Žiežmarių sinagogos. Iš čia puikiai matyti pagrindinė miestelio aikštė arba greičiau – skveras.


Šoninėmis gatvelėmis einu link sinagogos.



Žiežmarių sinagoga buvo pastatyta 19 amžiaus viduryje. Tai viena iš keliolikos Lietuvoje išlikusių medinių sinagogų. Sinagoga šiuo metu baigiama remontuoti. Atkurta sinagoga bus skirta kultūrinei veiklai: čia vyks edukacinės programos, koncertai, filmų peržiūros, parodos, seminarai ir amatų dirbtuvėlės.


Sinagoga iš tiesų įspūdinga – nors sovietmečiu paversta grūdų sandėliu, tačiau išsaugota Žiežmarių gyventojų pastangomis.


Šalia sinagogos – stendas apie Žiežmarių žydus.





Neskubėdama apeinu sinagogą.





Jei gerai supratau iš anksčiau minėtame stende esančios informacijos, šiame pastate buvo užvažiuojamieji nakvynės namai kartu su karčema.



Ateinu prie visai šalia esančios Žiežmarių bažnyčios.


Pirmoji bažnyčia Žiežmariuose pastatyta 1502 metais. Vėliau minima ne viena medinė bažnyčia, sunaikinta kilusių gaisrų metu. Dabartinė neogotikos stiliaus Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1924 metais. Bažnyčia uždaryta, tai vėlgi pasivaikštau aplink. Beje, vėliau, kelionės pabaigoje, man pavyks ją aplankyti.


Neogotika vis pakelia tavo akis į dangų...










Nepriklausomybės aikštėje 1932 metais buvo atidengtas Laisvės paminklas, sukurtas pagal skulptoriaus A.Jakševičiaus projektą. Sovietmečiu sunaikintas, paminklas atstatytas 1991 metais. Laisvės skulptūrą sukūrė R.Venskūnienė.



Dėmesį traukia 19 amžiaus pabaigoje statytas mūrinukas.



Einu toliau jau Vytauto gatve, gėrėdamasi medinukais ir vis atsisukdama į bažnyčios pusę.





Prieinu raudonų plytų mūrinuką. Tai buvęs 19 amžiaus ligoninės pastatas, kuriame dabar įsikūręs Žiežmarių kultūros centras.






Šalia teka Strėva...







Einu tolyn Vytauto gatve.




Labai noriu pamatyti Žiežmarių dvarą.... tačiau...privati valda.... priėjimo nėra...



Žiežmarių dvaras minimas jau nuo 14 amžiaus kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. 17 amžiaus pradžioje jį valdė Radvilos. 1841 metais miestelį ir dvarą nusipirko grafas Benediktas Tiškevičius, 1857–1858 metais pastatydinęs dvaro rūmus. Pagal C. Anikinio projektus taip pat pastatytas dvaro malūnas, įveistas parkas, iškastas kanalas, kūdros, įrengti tvenkiniai, sustiprinti pylimai. Deja, deja... privati valda... Šiek tiek nusivylusi, mąstau, ką daryti toliau. Planuose lyg ir buvo, jei ką, nueiti iki Mūro Strėvininkų, nuo Žiežmarių nutolusių 4 kilometrus. Juose taip pat yra dvaras. Pasvarstau šiek tiek ir nutariu eiti.



Eidama vis negaliu atsigėrėti Žiežmarių panorama ir žavingomis tolumomis.





Saulė kepina, tenka eiti kelkraščiu ir saugotis mašinų, tačiau labai jaukūs vaizdai aplink.





Geltonuoja garstyčių laukai...


Pakeliui nedideli kaimeliai su keliomis sodybomis ir nuo gausaus derliaus svyrančiomis obelų šakomis.




Iš esmės visai smagu eiti, nes mašinų pravažiuoja vos viena kita.





Ateinu į Mūro Strėvininkus, nubidzenusi tuos 4 kilometrus.





Iki 2014 metų veikusi pagrindinė mokykla.



Už jos – senasis mokyklos pastatas, statytas 1903 metais pradinei mokyklai.



Pirmajai mokyklai skirtas atminimo akmuo.


Mūro Strėvininkuose kažkada buvo labai gausi sentikių bendruomenė, tarpukaryje turėjusi apie 1000 narių. Einu link sentikių cerkvės.




Už tvenkinio matosi buvęs dvaras.




Mūro Strėvininkų Dievo Motinos Dangun Ėmimo sentikių cerkvė pastatyta 1894 metais. 1969 metais cerkvė sudegė, o 1974 metais buvo atstatyta. Labai nedidelė ir kukli. Pastoviniuoju šalia.... Yra ir suoliukas prisėsti....








Grįžtu atgal į pagrindinę gatvę ir einu link buvusio dvaro.




16 amžiuje Strėvininkai priklausė Stravinskiams. To amžiaus pabaigoje Strėvininkų dvarą įsigijo kunigaikštis Bohdanas Oginskis. Šios garsios giminės atstovams dvaras priklausė daugiau nei du šimtmečius. 19 amžiaus pradžioje šį dvarą valdė Gabrielius Oginskis – žymus to meto visuomenės veikėjas, Napoleono kampanijų 1812-1814 metais dalyvis, 1831 metų sukilimo dalyvis. Beje, jis buvo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio sūnėnas. 1828 metais savo dvaro sodyboje G. Oginskis įkūrė audimo ir audinių balinimo fabrikus. Po 1831 metų sukilimo dvare buvo įkurtos kareivinės ir karo ligoninė. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo karo belaisvių stovykla. Tarpukaryje  dvaro rūmuose įkurta invalidų prieglauda. Šiuo metu dvaro rūmuose įsikūrę socialinės globos namai. Prieiti arčiau negaliu, bet apeinu aplink ir pasidairau, kiek įmanoma.










Grįžtu į pagrindinį kelią, parduotuvėje nusiperku ledų ir sėdėdama ant suoliuko, juos suvalgau. Teks grįžti tuos pačius 4 kilometrus į Žiežmarius.


Bet kelias neprailgsta, nes mane vis lydi žavingi apylinkių vaizdai ir geltonuojantys garstyčių laukai.







Grįžtu į Žiežmarius.


Vytauto gatvėje stabteliu prie buvusio magazino-sandėlio.






Vakarėjančios saulės apšviesta Žiežmarių bažnyčia.



Į vieną autobusą pavėlavau, o kitas – po beveik valandos. Turiu laiko, o bažnyčia atidaryta prieš vakaro Mišias. Užsuku ir neskubėdama apžiūriu.







Mano kelionė baigėsi. Belieka grįžti į autobuso stotelę. Netoliese jos esančioje Maximoje nusiperku ledų ir sėdėdama stotelėje, jais pasimėgauju. Atvažiavęs autobusas mane parveža į Vilnių. Buvo tikrai smagi ir įspūdžių pilna diena, o ir pamačiau nemažai. Grįžus namo, išmanusis laikrodis rodė, jog per dieną nuėjau 30 kilometrų.




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą