Pasibastymas po Panevėžį. Pirmoji dalis

Panevėžys – penktas pagal dydį Lietuvos miestas, tačiau jis tikrai nėra laikomas gausiai turistų lankomu miestu. Manau, daug kam atrodo, jog jame nėra ką pamatyti, jis nesimpatiškas ir neįdomus. Panevėžį dažnai iš esmės tik pravažiuojame įvairiose savo kelionėse. Vis dėlto nusprendžiau šį miestą aplankyti ir pati pamatyti, ar tikrai jis toks neįdomus. Užbėgdama už akių, galiu pasakyti, kad, nors Panevėžys ir pakankamai keistas bei eklektiškas, tačiau jame atradau daug neiščiustytų bei jaukių kampelių. Pasirodo, Panevėžyje dar ir šioks toks mini senamiestis yra. Bet apie viską iš pradžių. Ankstyvą rugsėjo vidurio rytą sėdau į autobusą ir po kelių valandų jau buvau Panevėžyje, kuriame praleidau praktiškai visą dieną. Išlipusi iš autobuso, einu bastytis.

Šitas senas pastatas šalia autobusų stoties visada atrodydavo labai įdomus. Taip, čia alaus baras. Pasak, A.Užkalnio, netgi labai geras su skaniu maistu. Tačiau mane labiau domina paties pastato istorija. Greičiausiai statytas 1923 metais – tą liudija ir skaičius viršuje. Bet niekur nepavyko rasti informacijos, kas anksčiau čia buvo.

Autobusų stoties rajonas štai toks.

Visame mieste daug krypčių rodyklių, neleidžiančių pasiklysti. Ir tai tikrai smagu.

Pasuku į Ukmergės gatvelę ir ant gyvenamojo namo sienos pamatau vabalų koloniją.

Keistas, bet įdomus piešinys...

Šiek tiek toliau toje pačioje Ukmergės gatvelėje – paminklas Stasiui Petrauskui-Bitlui. Savamokslis panevėžietis dailininkas tapė, piešė, kūrė dainas, aforizmus, sentencijas, rašė pamokslus kunigams. Bičiuliui atminti bronzinę skulptūrą sukūrė menininkas Rimantas Idzelis. Skulptūros autoriui per pasaulį keliaujančio elgetos idėja kilo, pamačius vieną Stasio Petrausko piešinį. Prisipažinsiu – anksčiau apie šį jau mirusį dailininką nebuvau nieko girdėjusi.

Pagrindinė Panevėžio Laisvės aikštė intensyviai remontuojama, todėl nelabai patogu vaikščioti. Užsuku į Panevėžio turizmo informacijos centrą, esantį šalia, ir įsigiju magnetukų iš „Surink Lietuvą“ serijos.

Senasis „Panevėžio“ viešbutis, kuriame esu kažkada nakvojusi, papuoštas įdomiomis nuotraukomis.

Seni pastatai čia pat esančioje Elektros gatvėje.

Šiek tiek istorijos akcentų.

Pasidairau šalia Panevėžio dramos teatro.

Šalia teatro – paminklas žymiajam režisieriui Juozui Miltiniui. Paminklo autorius – skulptorius Regimantas Midvikis. Paminklas atidengtas 2007 metais, minint 100-ąsias režisieriaus gimimo metines.

Šiek tiek pasimakaluoju Laisvės aikštės pakraščiais.

Puošnūs ir saulėje geltoniu spindintys Panevėžio miesto savivaldybės rūmai statyti dar 19-20 amžių sandūroje.

Šalia – Panevėžio kolegijos pastatas su įdomia freska.

Ties kolegija pasuku į Klaipėdos gatvelę, esančią jau nedideliame senamiestyje.

Žavinga eklektika. Kita vertus, nei vieno tokio pačio namo. Kiekvienas su savo veidu.

Kitoje gatvės pusėje – buvusios mokytojų seminarijos pastatas. Seminarijoje dėstytojavo Jonas Jablonskis, kalbininkas Juozas Balčikonis, skulptorius Juozas Zikaras.

Pasuku į vieną iš seniausių miesto gatvių – Respublikos.

Šiame pastate tarpukaryje buvo įsikūręs Žydų liaudies bankas.

Kitoje gatvės pusėje – su kariuomene susijęs pastatas. Dabar čia įsikūrusi Panevėžio dailės galerija.

Tipiški tarpukario mūrinukai.

Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įsikūrusi puošniuose rūmuose.

Biblioteka įsikūrusi pastate, kuriame 1880 metais Naftalis Feigenzonas įkūrė pirmąją Panevėžio spaustuvę.

1935 metais seniausią Panevėžyje Naftalio Feigenzono spaustuvę pardavus iš varžytinių, šalia esančioje Bataliono gatvėje buvo atidaryta „Vilnies“ spaustuvė. Yra išlikęs spaustuvės namo sienos fragmentas.

Grįžtu į Respublikos gatvę.

Ir iškart pasuku į Birutės gatvelę. Gražūs senoviniai namai.

Žydiškojo Panevėžio istorijos fragmentas. Benjaminas Zuskinas – iš Panevėžio kilęs Rusijos teatro ir kino aktorius, Stalino laikais neteisėtai apkaltintas ir sušaudytas, vėliau reabilituotas.

Labai įdomi Birutės gatvelė. Birutės gatvelės etnografinėje erdvėje atgimsta miesto istorija, mitologija, kulinarinis paveldas, kuriasi naujos tradicijos.

Senovės Lietuvoje žaibo trenkti uosis ir ąžuolas buvo laikyti šventais medžiais. Birutės gatvelės uosis yra trenktas žaibo keturis kartus ir pavadintas „Teisybes medžiu“. Ieškantys teisybės gali prikalti savo raktą ar pakabinti varpelį. Dabar šį medį puošia daugybė įvairiausio dydžio ir formų raktų raktelių. 

Uosio pašonėje, kitoje Birutės gatvelės pusėje esančioje seklyčioje „Prie uosio“, įsikūrusioje maždaug 1830 metais pastatytame rąstiniame name, galima apžiūrėti dailės parodą, paragauti savininko alaus darykloje išvirto ir kulinariniu paveldu pripažinto Laukinių aviečių bei Raudonųjų dobilų alaus, vasarą dalyvauti vietos bendruomenės šventėse, žuvienės virimo čempionate.

Birutės gatvelėje išlikęs ir senovinis grindinys.

Vėl grįžtu į Respublikos gatvę – atskiros jos atkarpos taip pat remontuojamos.

Pirmojo lietuviško knygyno Panevėžyje įkūrėjas, knygnešys Juozas Masiulis gimė Panevėžio apskrityje. J. Masiulis priklausė Garšvių knygnešių draugijai – platino uždraustas lietuviškas knygas, jis palaikė artimus ryšius su kunigu Jonu Karbausku. 1904 metais, panaikinus spaudos draudimą, J.Masiuliui atsirado galimybė atidaryti knygyną legaliai. Tam reikėjo gauti carinės valdžios leidimą. 1905 metais spauda jau rašė, kad Panevėžyje veikia J. Masiulio knygynas. Jis veikė tuometinėje Bajorų, vėliau Respublikos gatvėje. Tai buvo pirmasis lietuviškas knygynas Panevėžio mieste. Knygynas veikė nuomojamose patalpose, vėliau tas patalpas J. Masiulis su žmona ir įsigijo. Žmonės noriai pirko knygas, maldaknyges, įvairias plataus vartojimo prekes. 

Pasuku į Vasario 16-osios gatvę. Ji irgi intensyviai remontuojama, tačiau joje daug visko įdomaus.

Panevėžio tetras „Menas“ ir šalia jo nuo 2003 metų rymantis skulptoriaus Henriko Orakausko Don Kichotas.

Kitoje gatvės pusėje – koplytstulpis J.Masiuliui atminti.

Ryškų pėdsaką Panevėžio miesto gyvenime paliko iškili ir garbinga lietuvių bajorų Moigių giminė. Jos atminimą ir garbę liudija miesto centre iki šių dienų išlikusi šeimos rezidencija, pasiturinčio miestiečio posesija. Moigių namuose šiuo metu įsikūręs Panevėžio kraštotyros muziejus. Vasario 16-osios g. 23 pastatas – svarbiausias komplekso pastatas, kuriame gyveno šeimininkai, o šiuo metu čia yra pagrindinės Kraštotyros muziejaus ekspozicijos. 1940 metais pastatas buvo nacionalizuotas, jame įsikūrė NKVD. Pastato rūsyje buvo nukankinti gydytojai: J. Žemgulis, S. Mačiulis, A. Gudonis, medicinos sesuo Zina Kanevičienė ir dar keletas žmonių. Vėliau pastatas priklausė įvairioms vidaus reikalų struktūroms, o 1979 metais buvo perduotas Panevėžio kraštotyros muziejui. 

Šioje vietoje pastatas, deja, neišlikęs. Vasario 16-osios g. 25 pastatas – tai seniausias Moigių namų komplekso gyvenamasis pastatas, medinis, vieno aukšto, su mezoninu. Tarpukariu čia veikė notaro Jono Moigio kontora, kurioje „Gimtajam kraštui tirti draugija" priėmė sprendimą įkurti muziejų. Šiame pastate gyveno Liudvika Moigienė su savo dukters Stanislovos Trejienės šeima. Pastato likimas panašus į kitų: nacionalizuotas, jame įrengti butai, vėliau – nugriautas. 

Vasario 16-osios g. 25a pastate buvo įsikūrusi privato T. Moigio ligoninė. Po nacionalizavimo pastatas, kaip ir kitos komplekso dalys, atiteko vidaus reikalų struktūroms. Kraštotyros muziejui perduotas tik 1993 metais Šiuo metu čia įkurtos muziejininkų darbo vietos, klasės edukacijoms.  

Šalia muziejaus randu pirmąjį iš keleto informacinių stendų, skirtų Panevėžio gatvių bei pastatų istorijai. Labai patiko ši idėja pristatyti miesto istorijos akcentus. Be to, stenduose radau labai daug papildomos įdomios informacijos, kurios nebuvau aptikusi, besiruošdama kelionei. Ačiū Panevėžio kraštotyros muziejui už tai.

Sekdama stendo nuorodomis, apžiūriu kitus pastatus Vasario 16-osios gatvėje. 20 numeriu pažymėtą namą apie 1878-1880 metus pastatė Aleksandras Malininas. Apie namo statybos pradžia liudija išlikusi lentelė sienoje. Šiame name apie 1880 metus P.Puzinas buvo įkūręs bajorų visuomeninę organizaciją „Panevėžio kilmingųjų susirinkimas“. 1919-1932 metais šiame name veikė pirmoji „Aido“ lietuvių kultūros draugija Panevėžyje.

Namas šalia – 1928 metais pastatytas Panevėžio burmistro Tado Chodakausko namas. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsikūręs sovietų saugumas.

Dar vienas mūrinukas gatvės gale su savo istorija.

Grįžtu prie muziejaus ir apeinu jį iš visų pusių.

Siaura, bet jauki Moigių gatvelė slepia savyje dalelę senojo Panevėžio.

Grįžtu į Respublikos gatvę. Stabteliu skvere ties Panevėžio savivaldybės administracijos pastatu.

Dar vienas informatyvus Panevėžio istorijos stendas.

Kitoje gatvės pusėje – tipiškas tarpukario Lietuvos modernios architektūros pavyzdys. Stende radau informaciją, jog šį namą pasistatė kariškis.

Vienas iš labai jaukių vietų – Panevėžio lėlių vežimo teatro kiemelis. Čia galima ilgai vaikščioti, gėrintis žavingais kampeliais bei detalėmis. Tikrai ne kartą išsprūsdavo VAU...

H. K. Anderseno 200-ųjų gimimo metinių proga 2005 metais prie Panevėžio lėlių vežimo teatro per tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Lagaminas“ atidengta žymiojo pasakininko skulptūra. Skulptūros autorius – Algimantas Vytėnas.

Jau nebežinua, kurį kartą vėl išeinu į Respublikos gatvę. Skvere prie kino teatro – 1979 metais pastatyta skulptoriaus Broniaus Vyšniausko „Mergaitė“.

1928 metais Nina Fridmanienė savo namuose Respublikos gatvėje atidarė kino teatrą „Sirena“. 1939 metais kino teatras pradėjo rodyti įgarsintus kino filmus, ir tada pavadintas „Garso“ vardu. Tuo metu tai buvo vienintelis prestižinis kino teatras Panevėžyje. 1968 metais senojo kino teatro vietoje duris atvėrė tuo metu moderniausias kino teatras „Garsas“. 1999 metais atliktas kapitalinis pastato remontas, atnaujinta techninė įranga. Kino teatras veikė iki šiol. Neveltui ir šūkis – „Kinas didesnis už gyvenimą“.

Toliau einu Respublikos gatve. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Antroji dalis