Pasibastymas Jonų ir Janinų mieste. Trečioji dalis

 Antrąją pasakojimo dalį rasite čia Antroji dalis

Skaniai papietavusi ir atsipūtusi, vėl išeinu į Sąjūdžio aikštę. Dabar fontanai jau veikia.

Įdomiai sugalvota - fontano čiurkšlės trykšta tiesiai iš šviesaus granito.

Dar įdomesnis šalia esantis fontanas su skulptūra. Tai du persipynę 4 metrų aukščio dvitėjiniai metalo profiliai, per kuriuos teka vanduo, taip pat yra ir povandeninis apšvietimas. 

Pasigrožėjusi fontanais, einu toliau J.Ralio gatve. Visai netoli - tiltas per Nerį.

Vis stabteliu ir pasimėgauju upės tėkme bei sodria jos pakrančių žaluma. Prie upės dar sugrįšiu vėliau.

Kitoje upės pusėje - visai šviežiai įrengiama pėsčiųjų ir dviračių tako dalis. Man reikia ten tolyn.

Jaukūs gyvenamieji namai pakeliui.

Neries senvagė

Savo pasakojime jau minėjau, kad mane sužavėjo tai, jog Jonavoje daug dėmesio skiriama žaliosioms erdvėms bei miestiečių patogumui. Viena iš tokių jaukių vietų pasivaikščiojimui bei pažintiniam pabuvimui gamtoje - šalia Neries esantis Taurostos parkas, atnaujintas 2019 metais. Parke auga Lietuvai būdingi medžiai ir krūmai, iš gamtai draugiškų medžiagų įrengti pažintiniai takeliai, taip pat įrengti inkilai įvairioms paukščių ir šikšnosparnių rūšims, pažintiniai ir informaciniai stendai su augalų pavadinimais, aprašymais. Neskubėdama pasivaikštau po jį. 

Kuo ne kurortas?

Toliau tenka eiti šalia judrios Taurostos gatvės, vedančios link "Achemos". Tačiau ir čia pasirūpinta pėsčiaisiais bei dviratininkais - įrengtas patogus takas. O ir vaizdai į Nerį kairėje pusėje labai jaukūs.

Netrukus prieinu Jonavos geležinkelio tiltą. Kitoje pusėje yra išlikę prieškario Lietuvos laikų bunkeriai, tačiau prie jų nelabai prieisi.

Ties tiltu turėjau pereiti į kitą gatvės pusę ir pasukti į Skarulių gatvę. Tačiau gatvė labai judri, perėjų nėra, todėl nesiryžtu pereiti. Pagal navigaciją galėsiu pereiti ir kitoje vietoje. Užbėgdama už akių, pasakysiu, kad čia buvo šiokia tokia klaida, nes būtent eidama Skarulių gatve, būčiau iškart patyrusi VAU. Tačiau šitai patyriau vėliau, todėl per daug nenusiminiau, be to, vis dar galiu gėrėtis ramia Neries tėkme ir sodria pakrančių žaluma.

Kažkuriuo metu vis tik perbėgu gatvę ir pasuku į kaimo keliuką. Nors čia vis dar Jonava.

Jau minėjau, kad Jonavo istorija prasidėjo nuo Skarulių dvaro ir kaimo. Dvaro išlikę tik pamatai maždaug už kilometro nuo kaimo. Buvau pasiryžusi ten nueiti, bet Jonavos TIC darbuotoja atkalbėjo, kad neverta. Praktiškai nieko neišlikę, o ir rasti sudėtinga. Deja, dar vienas buvęs žymus Lietuvos dvaras nueina į užmarštį. O ir Skarulių kaimo tik likučiai belikę. Statant Jonavos "Azotą", kaimas buvo praktiškai sunaikintas. Išlikusios viena kita sodyba netoli bažnyčios.

Vienas iš Jonavos rajono, o gal ir visos Lietuvos perlų - Skarulių Šv.Onos bažnyčia.

Bajorai Vaclovas Andrejevičius, Grigorijus Andrejevičius, Motiejus Petraškevičius ir Stanislovas Bagdonavičius medinei bažnyčiai 1522 metais atidavė Lipnikų dvarą, prie kurio pastatyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo, šventųjų Jurgio, Mikalojaus, Martyno ir Onos bažnyčia. Lipnikai 16 amžiaus pabaigoje atiteko Skorulskiams ir jau 1592 metais vadinami Skaruliais. Skorulskiai vienos Jeruzalės bažnyčios pavyzdžiu 1620–1622 metais pastatė naują mūrinę. Senosios vietoje pastatytos mūrinės bažnyčios fundatorius buvo Andriejus Skorulskis. Paliktas tik Šv. Onos vardas. 16 amžiaus pabaigoje, A. Skorulskis kaip dvariškis lydėjo kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį į Šventąją Žemę. Buvo aplankyta Italija, Kreta, Kipras, Sirija, Palestina, Egiptas. Radvila Našlaitėlis ir jo palyda buvo bene vieni pirmųjų piligrimų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pasiekusių Kristaus gyvenimo ir kančios vietas. Tokie žygiai į Šventąją Žemę tais laikais dar buvo retas, pavojingas ir brangus dalykas, tačiau būtent piligrimystė imta laikyti akivaizdžiausia tikėjimo išraiška. Neabejotina, kad naujoji bažnyčia kaip padėkos ženklas Dievui įamžino sėkmingą dvejus metus trukusią piligrimystę. Ją mena priekiniame bažnyčios fasade, virš durų, taip pat didžiajame altoriuje išlikęs vadinamasis Jeruzalės kryžius – Šv. Kapo riterio ženklas (mat abiem piligrimams Šv. Kapo bazilikoje buvo suteiktas Šv. Kapo riterio vardas).

Renesansinė bažnyčia, turinti gotikos bruožų. Išlikusi praktiškai tokia pati nuo pastatymo dienos. Stovėjau išsižiojusi ir susižavėjusi. Ant fasado kukliai prilipęs Jeruzalės kryžius, virš jo – dešimties Dievo įsakymų lentelių simboliai, kuriuos dažniau pamatysi ant sinagogos nei ant katalikų bažnyčios. Ypatinga vieta. Man iki šiol gaila, kad nepavyko patekti vidun, nes ten irgi daug unikalių bei įdomių dalykų būčiau pamačiusi. Būtent Skarulių bažnyčioje yra seniausias Lietuvoje medinis altorius, sukurtas tada, kai atverta bažnyčia. Deja, bažnyčia atvira tik pirmą mėnesio sekmadienį, na dar per atlaidus. Na ką padarysi, tenka apsiriboti pasivaikščiojimu aplink. Bet irgi jauku ir gera - tikrai ypatinga vieta.

Praktiškai šventoriuje - Skarulių kapinės.

Dar kartą stabteliu prie Jeruzalės kryžiaus ir dešimties Dievo įsakymų.

Ryškiai geltona koplytėlė, atkelta iš "Achemos" teritorijos. Tiuo metu nežinojau, kad ji visiems atvira...

Šalia bažnyčios - 1898 metais pastatyta neogotikos stiliaus mūrinė varpinė.

Dar šiek tiek pastoviu prie bažnyčios...

Apie Skarulių perlą labai gražiai aprašyta čia Už Jonavą senesnė Jonava

Atgal į miesto centrą dabar eisiu Skarulių gatve - senuoju kaimo vieškeliu pro išlikusias vienišas sodybas.

Bet vis atsisuku atgal...

Koplytstulpis sunaikintam kaimui...

Štai tas minėtas VAU, kurį būčiau pamačiusi... Skaruliuose palikau dalelę savo širdies...

Skarulių gatvė štai tokia - išlikusi medžių alėja...

Grįžtu prie Neries. Čia irgi jauku.

Netoli nuo miesto centro esančioje Panerių gatvėje stovi akmens memorialas, skirtas nužudytų partizanų atminimui. 2018 metais, minint Lietuvos valstybės Nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį šalia memorialo pastatyta  stela su Vyčiu. Paminklą sudaro kolona, suveržta dviem alegoriniais pančiais, simbolizuojančiais skaudžius nepriklausomybės praradimus. Besiveržiantis į viršų stiebas – tarsi Lietuvos kelias į laisvę. Pats Vytis viršūnėje atspindi Lietuvos valstybingumą.

Laiko iki traukinio lieka nedaug, todėl nebespėju aplankyti šiek tiek toliau esančio Atminimo parko. Taip pat buvau numačiusi nueiti ir iki kitame Jonavos pakraštyje esančios Rimkų Dievo Motinos gimimo cerkvės, tačiau nebeturiu laiko. Einu link geležinkelio stoties, pakeliui dar užfiksuodama įdomius miesto akcentus.

Netikėtai smagi išvyka į Jonavą. Tikrai rekomenduoju visiems čia apsilankyti.