Vilnius–Mažeikiai–Vilnius kitokiais keliais. Šeštoji dalis

 Penktąją pasakojimo dalį rasite čia Penktoji dalis

Nuo Jurakalnio apžvalgos bokšto sukame link Užvenčio Kelmės rajone. Vinguriuojame kitokiais Žemaitijos keliukais, pravažiuodami simpatiškus kaimukus, suartus laukus, miškus ir ežerus. Visai netrukus kairėje kelio pusėje pamatome nedidukę medinę bažnytėlę. Tai gatvinis Šiaudinės kaimukas. Sustojame ir einame pasidairyti. 

Nedidukas gatvinis kaimukas toks miniatiūrinis, bet labai jaukus. Ir visiška tyla bei ramybė aplink.

Liaudies architektūros formų Šiaudinės Švč.Mergelės Marijos bažnyčia pastatyta 1772 metais. Bažnytėlė, aišku, uždaryta, tada neskubėdami pasivaikštome aplink. 

Šalia bažnyčios – medinė varpinė.

Tikrai labai smagus atradimas pakeliui – toks nedidelis Žemaitijos perliukas.

Šiek tiek pasidairau po patį Šiaudinės kaimuką. Kažkiek gyvenamas.

Toliau vinguriuodami Žemaitijos keliukais, privažiuojame Kaunatavą, esančią Telšių rajone. Pirmiausia pamatome cerkvę, tai stabtelime prie jos.

Nedidelė medinė Kaunatavos Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė pastatyta 1894 metais nežinomo pirklio iš Sankt Peterburgo lėšomis. 2010 metais cerkvė restauruota. Pamaldos joje vyksta tik vasarą.

Netoliese - Kaunatavos Dievo Apvaizdos bažnyčia.

Apžiūrime senovinę restauruotą mauzoliejinę koplyčią šalia bažnyčios esančiose kapinaitėse.

Pirmoji bažnyčia Kaunatavoje buvo pastatyta 1794 metais, antroji – 1843 metais. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime konfiskuotas K. Stanevičiaus Kaunatavos dvaras. Kadangi kunigą išlaikė dvaras, tai nelikus jo nuo 1866 metų bažnyčia neveikė. Bažnyčios liturginius reikmenis perėmė Luokės klebonas ir perdavė Ubiškės bažnyčiai. 1879 metais leista bažnyčią remontuoti ir joje laikyti pamaldas. 1893 metais bažnyčia parduota iš varžytinių už 81 rublius ir nugriauta. 1924 metais pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia.

Visai netoli bažnyčios pamatau užrašą...

... gal šita vila?

Paskutinis žvilgsnis į Kaunatavos bažnyčią....

...ir važiuojame į Užventį Kelmės rajone. Paties Užvenčio dvaro nesame numatę lankyti. Kad ir kokia būtų įdomi jo istorija, susijusi su rašytoja Šatrijos Ragana, tačiau laiko neturime daug, o jau popietė. tačiau vandens malūną ir tai, kas šalia jo, būtinai norime aplankyti.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad jau 1759 metais Užventyje veikė malūnas ant Ventos upės ir bravoras. Užvenčio vandens malūno ir spirito varyklos pastatas - vienas iš buvusio Užvenčio dvaro sodybos teritorijoje išlikusių pastatų. Malūnas pastatytas 1870 metais Paskutinis dvaro savininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jonas Smilgevičius buvo ne tik šviesus žmogus, bet ir žymus ekonomistas bei puikus ūkininkas. Malūne vietoj vandens rato jis pastatė turbiną, kuri gamino elektros energiją dvarui ir miesteliui. Dabar malūne įrengtas sveikatingumo kompleksas su baseinu, pirtimi, treniruoklių sale, taip pat viešbutis ir konferencijų salė. Šiandien malūnas ypač mėgiamas meno žmonių. Čia dažnai lankosi ir kuria Lietuvos bei užsienio menininkai, vyksta parodos ir koncertai. Nemažai menininkų sukurtų kūrinių vėliau pamatysime. O dabar pasivaikštome kitoje malūno pusėje. Apžiūrime kalvių plenero metu pastatytą paminklą Lietuvos kryždirbystei.

Pereiname liepteliu į nedidelę salelę.

Aplinkui labai gražu ir jauku.

Saloje daug įvairių įdomių ir keistų skulptūrų iš įvairių menininkų sueigų.

Tokius ajerus esu paskutinį kartą mačiusi tik vaikystėje. Namuose vazose puikuodavosi jų burbuolės.

Kalvių iš įvairių Lietuvos vietų bendras kūrinys „Vaistinė šventagaršvė“, sukurtas vos prieš kelias savaites. Šio meninės kalvystės kūrinio sumanytojas – žymus Lietuvos kalvių kalvis iš Mažeikių krašto Virgilijus Mikuckis. Jis nusprendė Užvenčio dvaro parko tvenkinio saloje pastatyti kalvystės paminklą, skirtą šalies gydytojams, pasiaukojančiai kovojantiems su virusu.

Tikrai labai keistos skulptūros. Labai gaila, kad šalia nėra jokios lentelės su jų pavadinimais ar autoriais.

Grįžtame prie malūno.

Malūne šurmuliuoja žmonės, vyksta kažkokia šventė. Tačiau po parką niekas nedraudžia pasivaikščioti. Tą ir padarome. Vešli žaluma, vandens šniokštimas, įdomios skulptūros, takeliai ir tilteliai – čia tikrai labai jauku, norisi ilgiau pabūti. Pasivaikščiokime kartu.

Pasirūpinta ir jaunavedžiais – Ilgai ir laimingai...

Kad ir kaip smagu būtų maklinėti po Užvenčio parką, tačiau laikas mus spaudžia. Todėl sėdame į mašiną ir važiuojame link Kelmės. Pakeliui esame numatę aplankyti dar vieną dvarą – Pakėvio. Jį buvau tiesiog pasižymėjusi kaip gražią vietą pakeliui. Tačiau tai tapo vyšnaite ant šventinio torto. Tai, ką pamatėme ir patyrėme, tikrai pranoko visus lūkesčius. Ne tik sutvarkyta teritorija ir jaukūs kampeliai, po kuriuos norisi vaikščioti ir vaikščioti.... Bet apie viską iš pradžių. Žinojome, jog dvaras privatus, tačiau randame atidarytus vartus. Tolumoje matyti, jog baigiama švęsti antroji vestuvių diena. Pasistatome mašiną ir einame trumpam, kaip mums tada atrodė, pasivaikščioti. Nelabai žinome, ar galima taip laisvai visur slampinėti. Na, bet jokių draudžiamųjų ženklų nematome. O čia tikrai labai gražu.

Narvuose snūduriuoja du juodi sargai. Į mane praeinančią jie nekreipia jokio dėmesio. Tačiau, kai prisiartina brangiausias, jie pašoka ir ima grėsmingai šiepti dantis bei loti. Kažkas jiems nepatiko.

Žydi ir kvepia įvairiaspalvės rožės...

... o mudu vis vaikštom ir vaikštom, mėgaudamiesi vaizdais. Sustok, akimirka žavinga....

Jau kaip ir viską apžiūrėjome. Dar nutariame stabtelėti prie rūmų, nes noriu nusifotografuoti.

Kol fotografavomės, iš rūmų išeina jų šeimininkas. Pagalvojame, gal barsis, kad lendame, kur nereikia. Tačiau žmogus mums šypsosi ir klausia, iš kur esame, kur keliaujame. Pasisakome, paklausiame apie dvarą. Savininkas, o jis – Kelmės verslininkas Petras Račkauskas – mielai pasakoja apie dvarą. Pakėvio dvaras žinomas nuo 17 amžiaus. 1685 metais jis paminėtas Beržėnų valsčiaus aktuose. Žinoma, kad šiame dvare gimė rašytojas ir etnografas Liudvikas Adomas Jucevičius. Sovietiniais metais dvaro pastatai buvo naudojami kolūkio reikmėms, rūmuose veikė mokykla. Dvaras buvo visiškai apleistas, tačiau Petro Račkausko dėka prikeltas naujam gyvenimui. Čia priima vestuvininkus ir kitus švenčiančiuosius. Kol kalbame, savininkas paklausia, ar nenorėtume užsukti vidun pasidairyti. Mudu, aišku, norime. O viduje žabtai tiesiog atvimpa... Kažkas VAU... 

Savininkas vedžioja po kambarius ir viską išsamiai pasakoja. Interjerą jis po truputį atkūrė, pirkdamas aukcionuose bei užsakydamas pas meistrus.

Kai kurie baldai visiškai autentiški.

Ar žinote, kuri kėdė skirta vyrams, o kuri – moterims?

Labai nuoširdus, šiltas ir paprastas žmogus. Iš pokalbio buvo aišku, kad myli Lietuvą ir stengiasi bent kažkaip prisidėti prie jos gražinimo bei kultūros paveldo išsaugojimo. Tikrai rekomenduoju aplankyti Pakėvio dvarą. O jei dar pavyks su savininku pabendrauti – įspūdžių turėsite iki soties. Na, o mudu padėkoję ir atsisveikinę su savininku, dar kelias minutes pasivaikštome po kruopščiai sutvarkytą dvaro parką.

Labai džiaugiamės, kad važiavome būtent tokiais kitokiais keliais. Jei būtume važiavę dar kitokiais, tikriausiai būtume pamatę kitų gražių vietų. Svarbiausia, kad tie kitokie keliai tikrai nenuvylė. Na, o toliau pro Kelmę ir Kryžkalnį įsukome į autostradą ir grįžome į Vilnių. Buvo nuostabus savaitgalis Žemaitijoje.