2020 m. lapkričio 28 d., šeštadienis

Vilnius-Mažeikiai-Vilnius kitokiais keliais. Penktoji dalis

 Ketvirtąją pasakojimo dalį rasite čia Ketvirtoji dalis

Išsimiegoję neskubėdami susikrauname daiktus, sėdame į mašiną ir važiuojame jau į Vilnių. Žinoma, kitokiais keliais. Kelias mus veda į Viekšnius, nuo Mažeikių nutolusius apie 13 kilometrų. Stojame, aišku, prie bažnyčios.


Pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 16 amžiuje, vėliau ją perėmė evangelikai reformatai. Dabartinė Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1854 metais. Pirmojo pasaulinio karo metais bažnyčia buvo sugriauta, tačiau 1921 metais klebono ir parapijiečių rūpesčiu atstatyta. Bažnyčia iš tolo šviečia savo baltumu. Pasivaikštome po šventorių.



Bažnyčios vartų detalė












Bažnyčia tikrai graži ir jauki. Nežinau, kodėl, bet ta balta jos spalva man primena ankstyvąją krikščionybę.





Sekmadienis – bažnyčia atidaryta.


Viduje neskubėdami pasivaikštome ir viską apžiūrime.









Altoriai primena gotiką – stiebiasi link dangaus.





Labai keista ir savotiška paveikslų bei kryžiaus kompozicija. Taip ir nepavyko sužinoti daugiau apie ją. Paveikslai primena gobelenus.





Šalia bažnyčios randame labai įdomų dalyką – kaltinius geležies kryžius, skirtus Viekšnių senosioms kapinėms. Nėra nei vieno vienodo kryžiaus. Labai kilni mintis taip pažymėti vienišus ir nelankomus kapelius.







Šalia bažnyčios 1930 metais buvo pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.





Vos už kelių žingsnių – ir Biržiškų šeimos memorialinė ekspozicija. Profesorių Biržiškų memorialinė ekspozicija – namas, kuriame gyveno įžymių, Lietuvai daug nusipelniusių trijų brolių profesorių – Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų – šeima. Dabar čia, buvusiuose Biržiškų šeimos kambariuose, glaudžiasi miestelio biblioteka bei yra įrengtas nedidelis muziejus. Jis uždarytas, tai tik pasidairome šalia.








Kalvio Česlovo Pečetausko paukštukai Viekšnių centre jaukiai tupi ant akmenų. Tokių paukštukų miestelyje yra vienuolika.



Pagarbą Biržiškų šeimai Viekšnių gyventojai išreiškė 1995 metais miestelio centre jiems atidengdami paminklą. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje paminklų ne atskiram asmeniui, o visai šeimai, kuri savo darbą paskyrė Lietuvai.








Susipažįstame su informacija apie Viekšnių miestelio istorinę dalį.


Pačiame Viekšnių centre baltomis langinėmis kviečia užsukti senoji Viekšnių vaistinė. Manoma, kad tai seniausias Viekšnių pastatas, statytas 18 amžiuje. 1859 metais turgavietės kampe provizorius iš Telšių Fiodoras Geldneris už 1200 sidabrinių rublių įsigijo šį rabino Abbe Joffes pastatytą namą. Fiodoras pusę nupirkto namo pavertė vaistine, o prie likusios dalies pristatė du kambarius, skirtus šeimos gyvenimui. 1960 metais čia buvo įkurta senų farmacijos reikmenų ekspozicija, skirta vaistinės 100-mečiui paminėti. Vaistinės muziejus uždarytas, tai tik pasidairome šalia.




Viekšniuose dar norime pamatyti garsųjį vandens malūną, tai važiuojame prie jo.



Vandens malūną 1897 metais pastatė Pranciškus Lengvenis. Malūne buvo sumontuotos dvi girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai. Verslas davė pajamų, tad 1920 metais malūne buvo įrengti valcai, 1925 metais – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 metų sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą. Malūne išlikę autentiški ir veikiantys įrenginiai.


Užtvenkta Ventos upė sudaro galingus slenksčius, kone kaskadas. Vandens šniokštimas žavi ir ramina. Rodos, stovėtum ir gėrėtumeisi. Arba tiesiog būtum čia ir dabar. Labai graži vieta.









Pasigrožėję vandens galia, apeiname malūną.






1989 metais netoli vandens malūno Ventos upės krantus sujungė kabantis tiltas. Mums, aišku, reikia jį pamatyti ir juo praeiti.



Jaukūs vaizdai nuo tilto. Ir tokia tingi rugpjūčio ramybė.



Nukrito debesėlis vandenin.


Tiltas ne tik kabantis, bet ir gerokai siūbuojantis. Mudu juokaudami dar labiau jį įsiūbuojame. Smagi atrakcija, o ir visai nebaisu.



Ir vėl ramybė. Bet ilgai čia negalime užsibūti, nes mūsų laukia dar ilga kelionė.


Iš Viekšnių sukame į Papilę. Mašiną pasistatome šalia bažnyčios ir einame pasidairyti.


Vyskupas Motiejus Valančius rašė, jog pirmoji bažnyčia Papilėje pastatyta 1493 metais, kai Papilės dvaras atiteko žemaičių vyskupų valdomai Luokei. Antroji bažnyčia Papilėje buvo konsekruota 1636 metais Šv. Dvasios, Švč. Mergelės Marijos, Šv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo vardais. Daugelio šventųjų globa buvo būdinga 14-17 amžiaus bažnyčioms. Šventoriuje stovėjo medinė varpinė su dideliu varpu. Trečioji barokinio stiliaus bažnyčia buvo pastatyta 18 amžiaus pabaigoje vyskupo Stepono Giedraičio pastangomis. Naujas pastatas tituluotas Švč. Mergelės Marijos gimimo vardu. Dabartinė Papilės Šv.Juozapo bažnyčia pastatyta 1887 metais.


Matome, jog bažnyčia atidaryta. Tačiau pirmiausia trumpai pasivaikštome po šventorių.



Užeiname vidun – bažnyčia visiškai tuščia. Sužavi visur sukabinti vaikų piešiniai – tarsi savotiškos simpatiškos ikonėlės.






Bažnyčia labai erdvi


Prajuokina užrašas


Labai gražus tas sumanymas iškabinti vaikų piešinius. Bažnyčia tampa sava, bendruomene.




Ilgokai vaikštinėjame po bažnyčią – smagu niekur labai neskubėti.







Išėję iš bažnyčios, dar šiek tiek pasivaikštome po šventorių, apžiūrime paminklus, skulptūras ir kapelius.






Papilėje tris paskutinius gyvenimo metus praleido žymusis istorikas Simonas Daukantas. Šalia bažnyčios įsikūręs jo namas-muziejus.








Šalia muziejaus išlikęs pirmasis S.Daukanto kapo antkapis, kurį 1894 metais savo lėšomis užsakė S.Daukantą globojęs klebonas I.Vaišvila.





Papilės centre 1930 metais buvo pastatytas skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas S.Daukantui. Sakoma, kad prieš pradėdamas lipdyti portretinį S. Daukanto atvaizdą, skulptorius V. Grybas nuvažiavo į Papilę susitikti su žmonėmis, kurie dar prisiminė S. Daukanto veido bruožus, aprangą, šukuoseną, laikyseną ir kita. 





S.Daukantas palaidotas 1864 metais Papilės pakraštyje ant piliakalnio esančiose kapinėse.



Šiek tiek pastoviu prie S.Daukanto kapo, pagerbiu jo atminimą.




Jaukūs vaizdai nuo piliakalnio



Ventos regioninio parko svarbiausios gamtinės vertybės yra susijusios su Ventos upės slėniu. Tai – jame esančios atodangos, griovos bei raguvos, eroziniai atragiai, upės erozijos sukurta reljefo įvairovė. Ventos regioninis parkas yra turtingas kultūriniu ir istoriniu paveldu, tačiau pačios svarbiausios Ventos regioninio parko vertybės – tai unikalios juros periodo uolienų atodangos. Tačiau dar vakar anytos pusseserė patarė nevažiuoti žiūrėti atodangų, nes nieko labai įdomaus nepamatysime. Todėl važiuojame prie Jurakalnio apžvalgos bokšto. Iki jo nuo mašinų stovėjimo aikštelės tenka šiek tiek paėjėti.






15 metrų aukščio Jurakalnio apžvalgos bokštas pastatytas 2015 metais. Sakoma, kad gražiausias vaizdas nuo jo būna ankstyvą pavasarį, kuomet dar nesulapoję medžiai. Bet ir dabar buvo visai smagu pasidairyti.







Pasigėrėję Ventos vingiais, grįžtame į mašiną ir toliau važiuojame kitokiais keliais į Vilnių. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Šeštoji dalis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą