Savaitgalis Aukštaitijoje: tarp Anykščių, Utenos ir Molėtų. Šeštoji dalis

 Penktąją pasakojimo dalį rasite čia Penktoji dalis

Sužavėti Labanoro bažnytėlės jaukumo ir ramybės, toliau važiuojame link Molėtų. Pakeliui stabtelime Stirniuose, prie bažnyčios.

Stirniuose iki pat 20 amžiaus bažnyčios nebuvo, tačiau nuo 18 amžiaus pirmosios pusės buvo dvi koplyčios, kuriose skirtingu metu pamaldas laikė Molėtų klebonai. Viena iš jų priklausė Žarnovskiams, kita - šiose apylinkėse plačiai veikusiems jėzuitams. Dabartinė Šv.Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčia pastatyta 1937-1940 metais kunigų Jono Kazlausko ir Jono Daugėlos rūpesčiu. Šalia bažnyčios - nedidelės kapinaitės. Mudu pasivaikštome aplink.

Viduje vyksta pamaldos, tačiau smalsaudami vis tiek įkišame nosį. 

Bažnyčia šviesi ir jauki. Įdomiai išdėstytios freskos lubose.

Toliau važiuojame prie Labanoro apžvalgos bokšto Mindūnuose. Čia kartu su bendraminte keliautoja esu buvusi prieš 4 metus. Brangiausiasis nėra buvęs, tai jam įdomu. Šis bokštas pastatytas 2015 metais ir iki 2019 metų vidurio buvo aukščiausias Lietuvoje. Apžvalgos aikštelė yra 36 metrų aukštyje, iki kurios veda 214 laiptelių. Mašiną tenka pasistatyti tolokai ir iki bokšto kulniuoti pėsčiomis. Žmonių nemažai, tačiau visi kažkaip tvarkingai pasiskirsto, ir nėra didelių grūsčių.

Nuo viršaus galima pasigėrėti žaliąja Labanoro giria, Baltaisiais ir Juodaisiais Lakajais, Siesarties ežeru su salomis. Gražu čia.

Pasidairę nuo apžvalgos bokšto, grįžtame į mašiną ir pro Molėtų pakraštį važiuojame link paskutinės šį savaitgalį lankytos vietos - Žalvario parko.

Netoli Molėtų, Skrebuliuose, privačioje valdoje įkurtas Žalvario parkas užima apie 40 hektarų plotą. o teritorija nubarstyta keisčiausiais eksponatais. Parkas savo vardą gavo nuo netoliese esančio Žalvarių kaimo. Parko įkūrėjas - jau a.a. vienas garsiausių praeities renginių organizatorių Lietuvoje Algirdas Nomeika, šiuo metu čia šeimininkauja jo sūnus Kazimieras. Dauguma eksponatų atkeliavo iš įvairių atrakcionų parkų bei renginių. Daugelis objektų buvo niekam nebereikalingi, nudėvėti, o čia atgimė iš naujo. Puiki antrinio daiktų panaudojimo idėja. Yra ir veikiančių atrakcionų. Parką vis papildo nauji objektai, o kai kurie senieji, paveikti saulės, lietaus ir sniego, tiesiog iš čia išnyksta. Parko lankymas nemokamas, tačiau stovi aukų dėžutė - kiekvienas gali į ją įmesti tiek, kiek galvoja verta. 

Pasivaikščiokime kartu ir pasigėrėkime netikėtomis parko šeimininkų idėjomis bei fantazija.

Lipu į vidų pasmalsauti, kas ten.

O viduje - lyg kokio slapto raštininko kambarėlis. Kažin, kokią pogrindžio (o gal viršgrindžio) literatūrą čia jis spausdina?

Sambūris - sąskrydis

Karvukės šypsenėlė palydi einančius pro šalį.

Po medžiais slepiasi keistos figūros.

Karuselė dviems.

Kampelis slaptiems pasimatymams ar pokalbiams.

Stalelis dviems. Trečias nereikalingas, o ir netilps. O gal čia barmenė su padėklu?

Kažkas miegojo ir paliko batus.

O štai ir aš.

Visokios pramogos visiems.

Žalvario parko centre stovi dviejų galų troba, molio sienų tvartas, paverstas šokių sale, klėtis svečiams ir klasikinė dūminė pirtelė.

Kiekviena smulkmena, kiekviena detalė čia randa savo vietą. Stebina parko šeimininkų kruopštumas. Atrodo, lyg ir netvarka, tačiau ji tokia meniška.

Apeiname kitus parko kampelius - visur galima rasti kažką įdomaus, neįprasto ar seniai pamiršto.

Pasisupam kaip vaikystėje?

Įlipti tai įlipau, o kaip išlipti? O dar brangiausiasis sako - norėjai, tai ir sėdėk čia...

Viena, dvi, try, šešios... Pasimečiau, kiek ten tų žvaigždžių.

Rekordų angare galima išvysti iš vokiško automobilio padarytą 28 vietų europaspirtuką, renginius įvairiuose miestuose apkeliavusį didžiausią ruporą, ilgiausią grilį ir kitus Guinnesso rekordų knygos vertus eksponatus.

Prie beržyno stovi tuščiaviduris Puntukas, jame įrengtas kreivų veidrodžių kambarys. 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, šis Puntukas buvo atsidūręs prie Baltojo tilto. Kreivų veidrodžių kambarių šiemet aplankėm ne vieną - kiekvienas kažkuo panašus ir kažkuo kitoks. Tačiau visuomet sukelia daug smagaus juoko.

Dar šiek tiek pasivaikštome.

Kuo ne vasaros rogutės?

O nusileidus galima ir filmą pažiūrėti. Kadaise Vingio parke džiuginusios elektrinės mašinėlės dabar atlieka kino salės kėdžių funkciją. Parko šeimininkai juokauja, kad tai pirmas drive’in kinas Lietuvoje, karantino metu išpopuliarėjęs visoje šalyje. 

Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją – pievoje ant kalnelio įkurdintos arklių skulptūros plevėsuoja baltomis medžiagos skiautėmis ir atrodo lyg vaiduoklių banda. Pasirodo, kadaise ši žirgų armija buvo graži teatro scenos dekoracija. Vienas iš žirgų 2010 metų liepos 15 dieną prie Kauno pilies buvo pakeltas oro balionu. Minint 600-ąsias Žalgirio mūšio metines, iš jo buvo paleisti ugnies fejerverkai.

Į Mėnulį paleista, greit nuskriejo raketa... Prisimenu vaikišką eilėraštį.

Žalvario parką tikrai verta aplankyti. Į aukų dėžutę įmetėme pinigėlių ir mes - sužavėjo ir idėja, ir jos įgyvendinimas. Na, o toliau mūsų laukė kelias namo, į Vilnių. Savaitgalis Aukštaitijoje buvo įdomus, pilnas netikėtų atradimų ir nuotykių. O vasara dar nesibaigė - keliavome ir toliau, tiek dviese, tiek aš viena. Bet apie tai - kituose pasakojimuose.