Vilnius-Mažeikiai-Vilnius kitokiais keliais. Antroji dalis

 Pirmąją pasakojimo dalį rasite čia Pirmoji dalis

Mudu atvažiuojame į Šiluvą. Čia esu buvusi paauglystėje su vaikų choru, netgi esu giedojusi - tik nepamenu, ar bažnyčioje, ar koplyčioje. Mašiną pasistatome netoli bažnyčios ir einame pasidairyti.

Didikas Petras Simonas Gedgaudas 1457 metų rugsėjo 1 dieną užrašė ir savo antspaudu patvirtino „bažnyčios šile“ steigimo aktą. Tais pačiais metais bažnyčia ir buvo pastatyta. Šiluvos savininkas Andrius Zaviša apie 1500 metus bažnyčią atstatė. Jo sūnus Jonas apie 1532 metus perėjo į reformaciją ir pasisavino katalikams tėvo dovanotą žemę. Bažnyčia palikta katalikams. Ji sparčiai nyko. Tarp evangelikų reformatų ir katalikų bendruomenių 17 amžiuje nuolat būta įvairių kivirčų. Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo istorija pirmąkart aprašyta Šiluvos klebono Mykolo Sviechauskio. Jo ir vėlesnių aprašymų duomenimis, 1608 metais apsireiškusi Švč. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų. Ji verkusi, kad toje vietoje, kur buvo garbinamas jos sūnus, dabar ariama ir sėjama. Vyskupo atstovui Jonui Kazakevičiui senelis parodęs vietą prie didžiojo akmens, kur buvo užkasta skrynia. Joje rastas bažnyčios steigimo aktas, Švč. Mergelės Marijos paveikslas, brangus arnotas. J. Kazakevičius savo lėšomis 1627 metais Šiluvoje pastatė nedidelę medinę bažnyčią. Netrukus buvo pastatyta kita, didesnė, kryžiaus plano bažnyčia. Švč. Mergelės Marijos paveikslas restauruotas ir papuoštas sidabriniu aptaisu. Kražių jėzuitų kolegijos auklėtiniai 17 amžiaus viduryje pradėjo procesines eisenas į Šiluvą. Dabartinė vėlyvojo baroko Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo bažnyčia arba mažoji bazilika pastatyta 1786 metais. Šiluva yra viena iš 5 vietovių Europoje, kur Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas yra oficialiai pripažįstamas katalikų bažnyčios. Įdomu tai, kad jis apsireiškimas Šiluvoje yra laikomas seniausiai žinomu. Šiluvos koplyčią apžiūrėsime šiek tiek vėliau, o dabar pasivaikštome šalia mažosios bazilikos. Man labai įdomus ir neįprastas pasirodė šis koplytstulpis, skirtas partizanų vadui Jonui Žemaičiui-Vytautui.

Pasivaikštome po šventorių ir viską neskubėdami apžiūrime.

Vaiskiai mėlynas dangaus fonas dar labiau išryškina bazilikos didybę.

Sužavi puošnios ornamentuotos Gailestingumo durys.

Šv.Jokūbo piligriminio kelio ženklas dar kartą primena apie svajojamąjį Camino...

Užeiname vidun - ir iškart tylu VAU... Didinga ir šviesu... Erdvė mintims ir ramybei...

Baroko lipdiniai, paveikslai, Kryžiaus kelio stotys, lubu dekoras - visko daug, bet tai tikrai neslegia. Po bazilikos skliautais plevena lengvumas ir ramybė. Gal tikrai šventa vieta?

Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Trumpam stabtelime prie jo. Vilniuje aš mėgstu nueiti į Aušros vartus ir parymoti maldoje prie Madonos su kūdikiu....

Tikrai gražu ir jauku čia, todėl niekur neskubame.

Turbūt ten, viršuje „ant viškų“ ir esu kažkada giedojusi...

Išeiname tikrai sužavėti. Gerai, kad atvažiavome.

Apeiname pagrindinę Šiluvos aikštę, kurioje renkasi maldininkai atlaidų rugsėjo mėnesį metu. Niekada nesu dalyvavusi atlaiduose kaip piligrimė - būtų visai įdomu.

Saulė jau po truputį slenka vakarop, bet vis dar spigina be proto. Tačiau visiškai nėra žmonių, todėl viską lengva neskubant apžiūrėti.

Pasirodo, šiame name aikštės pašonėje gyveno partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas.

Šie bareljefai - tai Rožinio slėpinių stotys. Labai originalus sumanymas.

1993 metų rugsėjo 7 dieną Šiluvoje lankėsi šventasis Popiežius Jonas Paulius II. Paminklą Popiežiui  sukūrė jį gerai pažinojęs Krokuvos dailės akademijos profesorius skulptorius Czesław Dźwigaj. Paminklas atidengtas 2008 metais, švenčiant Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo 400-metį.

Baltoji gulbė - Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčia, pastatyta 1924 metais. Man ji labai primena Prisikėlimo bažnyčią Kaune - gal todėl, kad statyta tarpukariu.

Čia mudu padarome klaidą - iškart neužsukame į koplyčią, o ją apeiname aplink. 18 valandą joje prasidėjo pamaldos, todėl nebespėjome apžiūrėti. Nors aplink irgi įdomu ir jauku.

Šalia koplyčios - Šiluvos kapinės, besidriekiančios terasomis kalvoje. Įdomios senos šeimų laidojimo kriptos.

Nuo mėlynai balto vaizdo net akys šiek tiek paskausta.

Nedidelė koplytėlė.

Lietvamzdį saugantis angelas - keista bei originali detalė.

Neskubėdami grįžtame į mašiną ir važiuojame link Tytuvėnų.

Važiuojant plentu, jau netoli Tytuvėnų, prie kelio pamatome kažkokias įdomias skulptūras ir smalsumo vedami, sustojame.

Tai Vičių kaimas, kurį išgarsino savamokslis dailininkas ir skulptorius Petras Stundžia. Jis buvo sumanęs savo valdas kada nors paversti velnių muziejumi, todėl ant paties didžiausio akmens įkurdino patį Belzebubą. Mažesnius, iš akmens kaltus, iš medžio drožtus ar drobėje nutapytus velniūkščius P. Stundžia ketino įkurdinti mediniame vėjo malūne, kurį pastatė savo rankomis. Kai malūne atsirado ir suolai, ant kurių galėdavai prisėsti su alaus stikline rankose, į šią sodybą vis dažniau užsukdavo ne tik vestuvininkų pulkai, bet ir Šiluvos atlaiduose tuomet dar slapčiomis lankydavęsi maldininkai. Budrių partinių sekretorių pyktį tikintieji numaldydavo tvirtindami, jog lankėsi ne Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje, o "pas Stundžios velnius". Deja, skulptoriui 1990 metais mirus, sodyba tapo apleista, dalis skulptūrų sunyko, vėjo malūnas sutrunijo. Tik neseniai Tytuvėnų regioninio parko darbuotojai pradėjo tvarkyti šią vietą. Bent jau žolė nupjauta, o skulptūras galima apžiūrėti iš arčiau. Galbūt pavyks padaryti šią vietą keliautojams patrauklia ir jų lankoma.

Atvažiuojame prie Tytuvėnų apžvalgos bokšto ir einame pasidaryti nuo jo.

Tai apžvalgos bokštas Tytuvėnų regioniniame parke ant Kokmaniškės (Majako) kalno, kurio aukštis siekia 162,4 metrus virš jūros lygio. Pačio bokšto aukštis - 15 metrų, jis pastatytas 2008 metais. Užlipus į kalną bei įkopus į bokštą atsiveria įspūdingas Tytuvėnų apylinkių kraštovaizdis: matosi Pašakarnio tvenkinys, dvaro parkas, Gomertos kraštovaizdžio draustinio miškai, o gerai įsižiūrėjus su žiūronais, matosi ir Šiluvos bažnyčia.

Juk neatrodo labai didelis?

Užlipti buvo nesunku, o nuo viršaus atsiveria jaukūs miškų bei suartų laukų vaizdai. 

Rugpjūčio magija... Šešėlių žaismas...

Pasimėgavę vaizdais nuo bokšto, lipame žemyn ir važiuojame apžiūrėtiTytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno. Pačio Tytuvėnų miestelio nelankysime, nes jau vakaras, ir tiesiog neužteks tam laiko. Apsiribosime tik bažnyčia su vienuolynu.

17 amžiaus pradžioje Tytuvėnus valdę Valavičiai pasikvietė į miestelį vienuolius bernardinus, pastatė jiems vienuolyną ir  barokinę bažnyčią. Tačiau 18 amžiaus pradžioje, per Šiaurės karą, kulto pastatai labai nukentėjo, bet po karo bažnyčia suremontuota, atstatytas apgriuvęs bokštas, rekonstruotas vienuolynas. 18 amžiaus antroje pusėje, pastačius arkadines galerijas, atsirado erdvus uždaras kiemas (kluatras). Jo viduryje pastatyta Kristaus laiptų koplyčia su laiptais ir bokštu. Po šių ir kitų statybų miestelyje susiformavo vienas vertingiausių Lietuvos architektūros paminklas. Po 1863 metų sukilimo vienuolynas buvo uždarytas, tačiau Švč. Mergelės Marijos bažnyčią tikintiesiems pavyko išsaugoti. Sovietmečiu vienuolyno pastatuose buvo įsikūrusios rajono įstaigos, veikė Tytuvėnų žemės ūkio technikumas. 2012 metais bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo gaisro metu, tačiau šiuo metu viskas praktiškai atstatyta. Pirmiausia pasivaikštome aplink.

Turbūt turėjome atvažiuoti iš šios pusės ir įeiti pro šiuos vartus. Tačiau navigacija atvedė kitaip. 

Gražiai sutvarkytas kiemas, žydi rožynai.

Einame pasivaikščioti po vidinį vienuolyno kiemelį.

Žavinga senovinė arkadų galerija labai primena mano mylimą Italiją.

Neskubėdami einame galerija ir dairomės į visas puses. Tikrai labai gražu čia, kartasi net nedidelis VAU išsprūsta. Esame visiškai vieni.

Senos freskos draugiškai sugyvena su šiek tiek naujesnėmis Kryžiaus kelio stotimis.

Tytuvėnų Jeruzalė - tikrai viena iš įspūdingiausių freskų. Neveltui ties ja yra vartai į miestelį.

Tolumoje – Tytuvėnų Dievo Motinos Ikonos „Kazanskaja“ cerkvė.

Grįžtame atgal į jaukųjį vakaro saulės gaubiamą kiemelį.

Kristaus Kančios laiptų koplyčia.

Užsukame ir į bažnyčią. Viduje tvarkosi valytoja, vienu metu žemaitiškai kalbėdama telefonu. 

Ilgokai pasivaikščioję Tytuvėnuose, sėdame į mašiną ir važiuojame pas uošvius į Šiaulius. Čia ilgokai vakarojame su artimaisiais ir draugais. Ryt laukia nauja diena ir kitoks kelias į Mažeikius. Bet apie tai – kitoje pasakojimo dalyje Trečioji dalis