Prieš kurį laiką brangiausiasis pusiau juokais pareiškė, jog nori nuvažiuoti į Mažeikius. Bet kadangi šią vasarą intensyviai keliaujame po Lietuvą, ši mintis visai patiko. Pradėjome dėliotis maršrutą - iš pradžių vienokį, paskui kitokį. Lyg jau susidėliodavome, bet vėl perdėliodavome. Likus gal keturioms dienoms iki numatomos kelionės pradžios, sužinojau, jog penktadienį po pietų turiu būti Krekenavoje, kur turiu susitikti su seniūnu. Ką gi, į Mažeikius važiuosime pro Krekenavą. Nutariame labai neskubėti, pirmą naktį nakvoti Šiauliuose pas uošvius. Antrą nakvynę užsisakome svečių namuose Mažeikiuose. Susidėliojame galutinį maršrutą. Kadangi neseniai labai smagiai pakeliavome po Aukštaitiją, nutarėme ir dabar stoti visur pakeliui, kur kažką įdomaus pamatysime. Iš Vilniaus išvažiuojame penktadienį apie pietus. Kadangi su seniūnu sutarusi susitikti 15 val., nutariame užsukti į netoli Krekenavos įsikūrusį Pašilių stumbryną.
Pašilių stumbrynas įkurtas 1969 metais, kai iš Rusijos buvo atvežti pirmieji du belovežiniai stumbrai. 1970– 972 metais atkeliavo dar aštuoni stumbrai. 1971 metais čia gimė pirmasis stumbriukas. Jis pavadintas Giriniu. Šiame stumbryne gimstantiems stumbriukams pagal tarptautinį susitarimą duodami vardai, prasidedantys raidėmis GI. Nuo 1973 metų stumbrai kurį laiką iš aptvarų buvo išleidžiami į laisvę. Taip Lietuvoje pradėta formuoti laisvųjų stumbrų banda. Šiuo metu aptvaruose gyvena 21, laisvėje maždaug 30-40 km spinduliu aplink stumbryną klajoja 72 stumbrai.
Labai tikėjomės kažko įdomaus, pamatyti stumbrus iš arčiau, tačiau jie gulėjo pavėsyje tolumoje. Galbūt reikėjo užsisakyti ekskursiją, tuomet būtų buvę įdomu, tačiau mes tam neturėjome pernelyg daug laiko. Šiek tiek pastovėję, pavėpsoję į tolumoje gulinčius stumbrus ir gerokai nusivylę, grįžtame į mašiną ir važiuojame į Krekenavą.
Krekenavoje statome mašiną aikštelėje prie seniūnijos, susitinkame su seniūnu ir kalbėdamiesi einame link Krekenavos sinagogos. Būtent dėl jos turėjau užsukti į Krekenavą ir susitikti su seniūnu.
Krekenavos sinagoga - romantizmo laikotarpio plytų ir akmenų mūro sinagoga. Manoma, kad ji pastatyta 19 amžiaus pirmoje pusėje, perstatyta 1891 metais. Sovietmečiu pastatas buvo paverstas svirnu, o po nepriklausomybės atkūrimo įkurta iki šiol funkcionuojanti sporto salė. Pastatas šiuo metu priklauso Krekenavos agrofirmai.
Turime unikalią galimybę užsukti į sinagogos vidų, nes susitinkame ir su agrofirmos atstovu. Tiek seniūnas, tiek agrofirmos atstovas - labai mieli bei šilti žmonės, viską aprodo bei papasakoja. Į Krekenavą sinagogos aplankyti po kelių savaičių atkeliaus Mototurizmo ralio po Lietuvą dalyviai.
Ralio dalyviai aplankys ir šį išlikusį tipišką Krekenavos žydų namą pagrindinėje miesto aikštėje.
Dar šiek tiek pasidairome pagrindinėje aikštėje.
Norėjome dar aplankyti Krekenavos baziliką, tačiau ji rekonstruojama. Nutariame pačioje Krekenevaoje neužsibūti, o važiuoti link apžvalgos bokšto. Mašiną pasistatome aikštelėje šalia Krekenavos regioninio parko Lankytojų centro ir einame pasižvalgyti.
Krekenavos apžvalgos bokštas pastatytas 2014 metais, jo aukštis - 30 metrų. Apžvalgos aikštelė įrengtą 25 metrų aukštyje.
Šalia bokšto įrengtas Pojūčių takas. Internete rašoma, kad "...eidami Pojūčių taku, patirsite malonių įspūdžių. Tako stotelėse Jūsų laukia įvairūs pojūčiai. Kiekvienoje stotelėje teks skirtingos užduotys. Išbandysite vėjo stiprumą sūpynėse, kursite savo melodiją, basomis išbandysite skirtingus žemės paviršius, pajusite medžio energiją medinėje lovoje, aklausysite gamtos garsų klausyklėje, išmėginsite natūralų medžio masažą, palaipiosite laipynėje, pabuvosite ant plūduriujančio liepto, atsipūsite poilsiavietėje bei gerai praleisite laiką besigrožėdami Nevėžio slėnio peizažu. Norintiems nusifotografuoti - take įrengtas rėmas nuotraukai su natūraliu slėnio vaizdu." Mudu nesame numate ilgai čia vaikščioti, bet keliolika minučių tam skiriame. Visai smagu, jauku ir įdomu čia.
Pasirūpinta ir bokšto lankytojais.
Du keliauninkai įsiamžino bokšto viršūnėje.
Važiuojame toliau. Kažkur pakeliui pamatome - būtina įamžinti mielą karvukę.
Kertame Radviliškio rajono ribą ir atvažiuojame į Grinkiškį. Mašiną pasistatome aikštėje šalia bažnyčios ir einame pasivaikščioti.
Grinkiškio miestelis minimas nuo 15 amžiaus. Pirmoji bažnyčia Grinkiškyje pastatyta 16 amžiaus pabaigoje. Ant išmūrytų iki langų bažnyčios sienų 1763 metais pristatyta medinė dalis. Vietoj jos 1859 metais pradėta rengtis pristatyti mūrinę dalį. Dabartinė istoristinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pastatyta 1875 metais. Bažnyčia 1944 metais sudegė, sugriuvo bokštų viršūnės. Klebono Mykolo Gobio rūpesčiu 1950 metais atstatyta.
Tradiciškai neskubėdami pasivaikštome po šventorių ir viską apžiūrime. Bažnyčia penktadienio popietę, deja, uždaryta.
Šventoriuje nemažai senų kapelių - man jie tokie mieli.
Išlikęs senasis miestelio grindinys
Šiek tiek pasidairome po pagrindinę ramaus miestelio aikštę...
... ir važiuojame prie netoliese esančio apleisto Grinkiškio dvaro.
Grinkiškio dvaras minimas nuo 16 amžiaus. Anksčiau jis vadinosi Sarvais. 1554 metais Nikolajus Loveika įsūnijo giminaitį Joną Bialozorą ir jam užrašė Sarvų dvarą. Nuo tada iki 20 amžiaus vidurio dvaras buvo Montvid-Bialozorų giminės nuosavybė. Dvaro rūmai statyti 18 amžiuje, vėliau kelis kartus perstatyti. Paskutinioji dvaro savininkė - Aleksandra Montvid-Bialozoraitė, prieš Antrąjį pasaulinį karą ištekėjusi už Grinkiškio policijos nuovados viršininko Jono Rimvydo. 1940 metais dvaras nacionalizuotas. Tuomet pastatų inventorizacijos dokumentuose buvo nurodyti 15 pastatų. Dvaro rūmuose 1944-1953 metais buvo įsikūręs NKVD Grinkiškio valsčiaus poskyris. Svirno pusrūsyje buvo įrengta areštinė. Apylinkėse žuvusių partizanų palaikai buvo niekinami šalia šių pastatų, vėliau užkasami dvaro teritorijoje už tvenkinių arba įmetami į pačius tvenkinius. 1960-1965 metais, valant dvaro tvenkinius, surasta daug partizanų palaikų kaulų. Valant dvaro svirno pusrūsį, surasti dviejų partizanų kūnai. Visus surastus palaikus gyventojai paslapčia palaidodavo kalnelyje, vėliau pavadintame „Skausmo kalneliu”. Remiantis liudytojų teigimais, dvaro sodyboje iš viso tikėtina yra per 80 partizanų palaikų, pažymėtos per 60 tokių palaidojimo vietų. Sovietmečiu dvarininko name buvo įsikūrusi kolūkio kontora, veikė kultūros namų salė, gyveno žmonės. Dabar likęs tik svirnas bei pagrindinių rūmų griuvėsiai.
Veda keliukas į Skausmo kalnelį, bet mes iki jo nenuėjome. Tuo metu nežinojome kraupios dvaro istorijos. Mūsų tikslas Grinkiškyje, tiesą sakant, nebuvo pats dvaras, o tai kas šalia jo. Bet kol kas dar šiek tiek pasivaikštome prie dvaro.
Pikta, liūdna ir graudu, matant tokius vaizdus...
Dvaras nueina istorijos bei žmonių užmarštin, kaip ir daug kažkada gyvavusių kaimų. Grinkiškio dvaro parke yra būtent tai, ką norėjome čia aplankyti - Išnykusių kaimų parkas.
Pirmą kartą esame ir matome tokią vietą. Nors liūdna, kad kaimai išnyko, tačiau džiugu, kad bent tokiu būdu žmonėms primenamas jų buvimas. Ilgokai vaikštome, mąstome, sustojame prie akmenų su kaimų pavadinimais. Nors šalia sugriuvęs dvaras su kraupia istorija, tačiau parke ramu ir jauku.
Tai bažnytkaimis jau Raseinių rajone - Vosiliškis. Apie 1712 metais jau minėti Belozarai Belazariškio dvare pastatė koplyčią. Juozapas Belozaras 1785 metais pastatė medinę bažnyčią ir jai dovanojo žemės. 19 amžiaus pradžioje veikė parapinė mokykla. Atokiau nuo Belazariškio dvaro 1812 metais pastatyta nauja medinė liaudies architektūros formų Šv.Juozapo bažnyčia. Šalia bažnyčios - nedidelės kapinaitės. Bažnyčia tradiciškai uždaryta. Mudu pasivaikštome aplink.
Įdomioje vietoje bažnyčios fasade įtalpinta Nukryžiuotojo skulptūrėlė.
Kitoje kelio pusėje - Vosiliškio bendruomenės namai. Labai jauki ir gražiai sutvarkyta aplinka.
Toks mielas mažuliukas išnykusių kaimų parkelis. Mudviem labai patiko šita idėja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą